Išlikti gyvai

11.

Įsijungusi sirena visus pakėlė ant kojų. Kai atvykau čia, nesuvokiau, kiek šiame požeminiame pastate buvo žmonių, tačiau tikrai daugiau nei trys. Jie judėjo koridoriumi, daugiausia iš jų buvo kareiviai, tik ne tie besieliai tvarkdariai.

-Ei, judu!- šūktelėjo Džulas pasirodęs koridoriuje. Jis mostelėjo mums ranka.- Su manimi.

Lijanas žvilgtelėjęs į mane pajudėjo pirmesnis. Stengdamasi nuo jo neatsilikti tuo pačiu bandžiau susigaudyti, kas vyksta. Tačiau žmonių veiduose nesimatė jokios panikos ar baimės. Jie tiesiog skubėjo sutvarkyti situacijos.

-Gal sulauksime paaiškinimo?- paklausė Lijanas, kai nusekėme Džulą į nedidelę patalpą be jokių stalų, kėdžių ar lentynų. Tačiau netrukus vaizdas pasikeitė, kai vyrukas paspaudė slaptą mygtuką ir sienos prasivėrė išskleisdamos priekin stalčius. Juose buvo sudėti įvairaus dydžio ginklai.

-Aukštesnieji rado mus,- skubiai tarė Džulas ieškodamas reikiamo ginklo. Jis trumpam pasisuko į mane.- Tikriausiai per tave, jei jie jau buvo įsigavę į tavo mintis.

Vaikino žvilgsnis reikalavo atsakymo, tačiau aš neįstengiau prabilti. Sunkiai virškinau tai, kas nutiko tada, kai Aukštesnioji privertė mane matyti keistus regėjimus, arba kitaip sakant, prisiminimus.

-Tai jie gali mane kontroliuoti?- sunerimau.

-Ne, nes infekcija tavęs neveikia,- atsakė Džulas - Tai tebuvo laikinas priėjimas. Jie visus taip patikrina. Pergręžia protą, kad išknistų viską, kas jiems naudinga, o po to jie pasinaudoja išgauta informacija, jog galėtų sekti.

Gaila, kad Džulas nematė mano persigandusio veido. Tačiau jis pats kažkodėl dėl to labai nesijaudino. Nieko tokio, jie tik pergręžia protą, sukelia pamirštus prisiminimus ir sužino visas paslaptis.

Ties ta mintimi sustingau. Pravėriau užšalusias lūpas prieš prabildama.

-Viską?- sumurmėjau.- Bet jeigu Aukštesnieji galėjo perskaityti mano mintis ir prisiminimus, tai...

Nepabaigiau sakyti, nes Džulas visai manęs nesiklausydamas įkišo man į rankas vieną iš tų pistoletų, kurie skleidė elektros srovę. Dabar daugelis ginklų buvo tokie. Tik Aukštesniųjų technologija šiek tiek skyrėsi.

-Mokėsi juo naudotis?- paklausė jis.

-Aš...- žiūrėjau į pistoletą lyg šis būtų gyva gyvatė.- Aš moku šaudyti lanku.

-Tai kažkas panašaus,- mestelėjo Džulas ir padavė tokį pat pistoletą Lijanui.

Ruošiausi vėl tęsti savo svarbų sakinį, tačiau vyrukas parodė mums kitas duris. Šios vedė į kur kas tamsesnį koridorių.

-Eime, turime saugiai patekti į PO slaptavietę,- tarė Džulas ir praleido mudu pro slankiojančias duris.

Nors ir balsu nebepabaigiau savo minties, visgi ji liko mano galvoje. Kodėl Aukštesnioji vis tiek mane infekavo, jei žinojo, kad aš turiu tam imunitetą? O galbūt būtent dėl to ji mane pavadino ypatinga...

***

Tikriausiai tokioje situacijoje, kai tenka bėgti nuo pavojingų priešų, kūną smelkia baimė ir noras kuo greičiau išbristi iš bėdos. Tačiau, kas dėjosi manyje, žodžiais nebuvo įmanoma apsakyti. Man suko pilvą, negalėjau atpalaiduoti suklijuoto žandikaulio, o mano akys nesitraukė nuo vaikinų bėgančių priešais mane.

-Neatsilik, Mjuse!- vis šūktelėdavo Lijanas atsisukdamas į mane.

Bėgau nežiūrėdama sau po kojomis, kol galiausiai Džulas sustojo ir pravėrė metalines ovalias duris. Jų cypiantys vyriai, rodos, galėjo prikelti visą miestą, tačiau dėl to baimintis nebuvo laiko.