Išlikti gyvai

9.

Jaučiausi bedvasė. Atrodė, kad turiu tik kūną ir griaučius, kurie mane dar laikė. Džulas parodė mūsų pageidavimu vaizdą iš miesto. Jis buvo prisijungęs prie kamerų, todėl galėjome matyti kiekvieną kampelį.

Tačiau ten nebuvo jokio sukilimo pėdsako. Jokių siautėjančių žmonių, negyvų ar sužeistų kūnų. Jokio įrodymo, kad mieste virė tikras pragaras. Džulas keitė vaizdus, o juose matėsi tik gatve vaikščiojantys žmonės, vaikai žaidžiantys aikštelėse ir prižiūrintys tvarkdariai. Negalėjau patikėti tuo, ką regiu. Atrodė, kad tai, kas įvyko, tebuvo mano sapnas.

-Aukštesnieji palaiko tvarką,- tarė Džulas atsisukdamas į mane ir Lijaną.- Tai tik įrodo, kad jie sugeba išlaikyti savo valdžią.

-Kas jie per žmonės, jog pasitelkia žiaurumą,- piktai drėbė Lijanas neatitraukdamas akių nuo didelio ekrano.

-Čia ir esmė, kad jie ne žmonės.

Mano akys įsmigo į Džulą. Kažkuri mano proto dalis tik ir laukė, kada jis tai pasakys.

-Gal juokauji?- pakreipė lūpas Lijanas. Jis pažiūrėjo į mane laukdamas mano pritarimo, tačiau aš negalėjau su juo sutikti. Juk pati mačiau, kaip atrodo Aukštesnieji. Jų keista oda ir gebėjimas paveikti mintis. Tai nebuvo žmogiška.

-Dar nežinome iš kokio pasaulio jie atvyko, bet esame šimtu procentu įsitikinę, kad Aukštesnieji yra nežemiškos būtybės,- kalbėjo Džulas.- Jie užgrobė Žemę be jokio pasipriešinimo, kaip manė mūsų protėviai. Aukštesnieji paprasčiausiai pasiskelbė esantys vadovai ir parodė žmonėms lengvesnį kelią į taiką ir gėrį. Tačiau žmonija nesupranta, kad jai gresia išnykimas.

-Nori pasakyti, kad Žemę užgrobė ateiviai?- pašaipiai tarsi vis dar negalėdamas patikėti paklausė Lijanas.

Džulas nieko jam neatsakydamas pažvelgė į jį tokiu žvilgsniu, kuris bylojo, kad vis dėlto jis teisus. Nagi, žinoma, dabar beveik viską buvo įmanoma paaiškinti. Kodėl Aukštesnieji slėpdavosi šešėliuose ir niekada nesirodydavo žmonėms, iš kur taip staiga atsirado sunkiai paaiškinamos technologijos, kaip portalai, ir kodėl žmonės taip lengvai pasidavė atvykėlių įtakai.

-Gerai, Džeimsai Bondai,- kreipėsi Lijanas į Džulą. Vaikinui akivaizdžiai nepatiko auksaplaukis.- Kokio velnio tada mes tau reikalingi? Ką mes čia veikiame? Nemanau, kad norėjai tik atskleisti šią didžiąją tiesą apie Aukštesniuosius.

Džulas sudėjo rankas tarsi pasiruošdamas rimtam darbo pokalbiui ir atsisuko su kėde į mus.

-Kai man buvo liepta jus sutikti ir parsigabenti čia,- pradėjo jis,- žinojau tik tiek, kad jūs Geilano ir Voksfordo vaikai. Jus reikėjo apsaugoti bet kokia kaina. Daugiau nieko nežinau. Na, nebent tik tai, kad panelė Geilan, pasirodo, yra atspari Aukštesniųjų infekcijai.

Džulas mirktelėjo man nusišypsodamas. Mano veidas suakmenėjo. Dėl dievo meilės, jis turi liautis taip daręs.

-Kas tau paliepė? Kas čia vadovauja?- nepasidavė Lijanas. Jo nepatiklumas šiuo atveju labai pravertė.

Tačiau auksaplaukis daugiau nieko neketino mums atskleisti. Jis žiūrėjo į mudu purtydamas galvą.

-Šito kol kas jums pasakyti negaliu, o šiam pastatui vadovauju aš, todėl klausysite manęs ir daugiau neklausinėsite kvailų klausimų.

Lijanas nežymiai suraukė nosį. Tikriausiai jis dabar laisvai leistų pasidarbuoti savo kumščiams.

-Jeigu tai Pasipriešinimo organizacija, vadinasi jūs turite kažkokį planą, kaip nugalėti ar bent jau išvyti Aukštesniuosius,- pasidomėjau suimdama pirštais džemperio užtrauktuką.

Džulas šypsojosi ta savo karštai ledine šypsena.

-Jokių kvailų klausimų,- lėtai papurtė galvą jis.- Jūs siaubingai nekantrūs. Šiai organizacijai susikurti prireikė ne vienerių metų, o jūs viską norite sužinoti per kelias valandas.

-Būtent,- atkirto Lijanas.- Kol kas mes neturime pagrindo pasitikėti šituo visu.

Jis ranka mostelėjo į salę.

-Bet turime laiko,- atsakė paprastai Džulas.- Dabar galite įskurti sau skirtuose kambariuose ir pailsėti.- Akimirkai vyrukas surimtėjo, bet matydamas, kad mudu užsičiaupėme, vėl tingiai šyptelėjo.- O judu iš tikro pora, ar tik mokat puikiai vaidinti?

Staiga pajutau, kaip mano gerklėje susidaro gumulas. Karštis nuvilnijo mano nugara ir skruostais.

-Na, laiko dar yra, tai gal sužinosi,- mestelėjo Lijanas ir nutvilkydamas Džulą savo žvilgsniu nuėjo į koridorių, tikriausiai ieškodamas sau kambario.

Palikta viena su auksaplaukiu lėtai ir nejaukiai šyptelėjau. Tuomet jausdama dar didesnį nepatogumą patraukiau paskui Lijaną. Tačiau patekusi į koridorių jo jau nebemačiau. Sustojusi prie durų, už kurių buvau suradusi vonią, mąsčiau, kaip mano gyvenimas pakrypo visiškai priešinga linkme nei visada buvo. Kai tėtis man pasakodavo istorijas apie žmones, kurie norėjo išgelbėti pasaulį ir padėti kitiems, o vietoj padėkos ar džiaugsmo jie gaudavo pragariškas bausmes, tikėdavau, kad aš galiu būti stipresnė ir nepasiduoti jokiai įtakai. Tuo metu norėdavau lėkti iš lovos ir padėti pajuodusiam pasauliui ir žmonėms, kurie nesuvokė tikrovės. Tačiau taip ir pasibaigdavo mano ryžtingos mintys. O po tėčio žūties pradėjau tarsi griūti iš vidaus ir susitapatinau su kitais. Man neberūpėjo, kad vyrauja neteisybė, ir kad viskas, kas pasakojama gražiais žodžiais, buvo netikra. Norėjau tiesiog gyventi niekur nesikišant. Tačiau nuo tos akimirkos, kai Lijanas įsitempė mane per portalą, viskas pasikeitė. Nors ir nenorėjau to pripažinti, manyje vėl užvirė seniai nuslopęs herojiškas ryžtas. Atsirado mažytė drąsos kruopelė, kurios augimas priklausė nuo manęs. Tad ar aš išdrįsiu prisidėti prie pasaulio gelbėjimo, apie kurį kalbėdavo mano tėvas, ar galiausiai vėl pasiduosiu?