Išlikti gyvai

17.

Rodos, niekas nebuvo pasikeitę. Tie patys seni baldai, sofa ir kavos staliukas, sustatyti viduryje svetainės. Ant sienų kabėjo keli paveikslai, kuriuos mama buvo paveldėjusi iš savo mamos. Tai buvo gražūs gamtos vaizdiniai. Dabar tokių paveikslų nebėra. Žmonės nuotraukoms ar meno kūriniams naudojo didelius ekranus ant sienų. Kartais netgi pagalvoju, kad mano tėvai sugebėjo išlaikyti praeitį. Jų nepaveikė Aukštesniųjų naujovės.

Kairėje pusėje, vos tik įžengus pro duris, buvo maža virtuvė, o šalia jos buvo mano tėvo kabinetas. Tarsi bijodama sudrumsti namuose tvyrančią tylą, atsargiai dėdama pėdas nužingsniavau prie kitų durų. Iš tikro labai norėjau sutikti mamą, tačiau ji tikriausiai dar tebebuvo darbe, o jos laukti negalėjome. Nežinia, kada Aukštesnieji suuos, kad aš lankausi savo namuose.

Parodžiau Lijanui sekti paskui mane. Tėvo kabineto durys šiuo metu atrodė be galo sunkios, tad turėjau įtempti raumenis, kad galėčiau jas atidaryti. O tiesa buvo ta, kad nesilankiau šiame kambaryje porą metų. Kai po tėvo mirties, sunešiau čia visas knygas, kurias jis man parnešdavo, daugiau nebelindau.

Įėjusi vidun įjungiau šviesą. Mažas sandėlys, į kurį galėjo vos įtilpti trys žmonės, o dar užgriozdintos iš abiejų pusių lentynos su knygomis ir cheminiais mėgintuvėliais. Mano tėvas nebuvo tvarkingas, tačiau visada žinodavo, kur kieno vieta. Kai buvau maža, šis kabinetas traukė mano smalsumą, nes tėtis neleisdavo kišti nosies. Visada nužvelgdavau, kaip jis praveria paslaptingo kambario duris ir užsidaro ten kelioms valandoms. Bėgant laikui draudžiamo kambario smalsumas blėso, o į kabinetą patekau tik tada, kai žuvo mano tėvas. Ar geriau sakyti, kai jis buvo nužudytas?

Viršuje kabanti lempa apšvietė kampuose įsikūrusius voratinklius ir dulkes. Tikriausiai galėjau taip stovėti liesdama kiekvieną daiktą, baldą, tačiau Lijanas prablaškė mane praeidamas pro šalį ir pradėdamas ieškoti cheminių medžiagų.

-Dėžė turi būti čia,- pasilenkiau užėjusi prie stalo apatinės lentynos. Ją atidariusi radau kartoninę dėžę, kuri buvo apklijuota įspėjamaisiais lipdukais, skelbiančiais apie pavojingus chemikalus.

Ištraukiau ją ir padėjau ant stalo norėdama patikrinti, ar viskas savo vietose. Tuomet įkvėpusi linktelėjau Lijanui ir vaikinas paėmė ją į rankas išnešdamas iš kabineto.

Kaip tik tuo metu mus pasiekė uždaromų durų garsas. Suklususi žvilgtelėjau į Lijaną, kuris buvo atsisukęs į mane, ir skubiai išėjau priekin jo. Vos ne kaktomuša susidūriau su savo mama. Moteris rankose turėjo du didelius maišus produktų ir žiūrėjo į mudu išplėtusi akis. Deja, ne taip, kai turėtų žiūrėti motina, kuri ilgai nematė savo vaiko.

-Mama, viskas gerai, čia aš,- ištiesiau rankas lyg ji ketintų mus pulti, nors iš tikro buvo siaubingai pasimetusi. Netrukus iš jos rankų išslydo maišai, leisdami išbyrėti jų turiniui. Mano mamos melsvos akys skleidė baimę ir sumišimą. Tuo metu suvokiau, kad ji manęs neatpažįsta.- Tavo dukra...

Mano balsas užlūžo. Visgi tikėjausi, jog mama tiesiog ilgą laiką manė, kad aš mirusi, todėl jos reakcija buvo tokia nesuprantama.

-Mano dukra žuvo Žaidime prieš du mėnesius,- nepatikliai ištarė ji lėtai žengdama atgal.

Primerkusi akis nežymiai purčiau galvą. Mano trūko oro, todėl tarsi jaučiau, kaip plaučiai pradeda trauktis.

-Ne, aš gyva. Be to, Žaidimas baigėsi tik prieš savaitę.

-Aš žinau, kas nutiko mano dukrai!- nejučia įpyko moteris, kuri manęs nepažino.- O judu esate tie maištininkai ir nusikaltėliai.

Netikėtai moteris šoktelėjo prie durų, kur buvo ekranas telefonui, ir paspaudė iškvietimo mygtuką. Ji ką tik davė ženklą Aukštesniesiems apie įsibrovėlius. Apie mus.

Laimei, durys nespėjo užsiblokuoti, todėl suėmiau Lijanui už rankos ir patempiau jį link jų. Prieš išbėgdama žvilgtelėjau į savo motiną, kuri tikėjo tuo, kas jai buvo įkišta į galvą. Aukštesnieji atėmė iš manęs viską, ką mylėjau. Nežinau, ko jie tuo siekė, bet galiausiai jie laimėjo.

-Mjuse, kur tu bėgi!- šūktelėjo mane iš paskos sekantis Lijanas.- Jie jau mus apsupo!

Ties jo žodžiais į pastatą įsiveržė keli uniformuoti tvarkdariai. Sustojau atšokdama atgal. Lijanas rankose vis dar tebelaikė dėžę, kuri buvo pats didžiausias turtas. Žvilgtelėjau į jį nerimastingai, tačiau abu žinojome, kad šansų pabėgti nebuvo. Mus iš abiejų pusių supo tvarkdariai. Vienas iš jų pačiupo Lijaną. Vaikinas neišlaikydamas pusiausvyros išmetė iš rankų dėžę su medžiagomis. Išplėtusi akis žvelgiau, kaip ji nugarmi žemyn ir trenkiasi žemyn tarsi supuvęs obuolys. Arba dūžtanti viltis.

Kad ir kiek plėšiausi panaudodama visas savo jėgas, tvarkdariai lyg robotai stipriai suėmė mane už rankų ir įkalino savo gniaužtuose. Nuleidau galvą garsiai alsuodama ir leisdama savo plaukams paslėpti sugniuždytą žvilgsnį. Mudu buvome sučiupti, o tai galėjo reikšti tik vieną - išsigelbėjimas išnyko tarsi dūmai.

***

Galbūt mes tik sukome ratais, kad aš ir Lijanas būtume suklaidinti, tačiau kelionė truko gerą valandą. Aukštesnieji tikriausiai nenorėjo rodyti savo saugios bazės ar kad ir kur jie įsikūrę, todėl vos tik įsėdome į tvarkdarių furgoną mums buvo užrištos akys. Atsimerkti galėjau tik tada, kai mane įvedė į kamerą. Kol mano akys sunkiai pratinosi prie šviesos, tvarkdariai išėjo palikę mane vieną. Visgi netrukus galėjau apžiūrėti savo kalėjimą.

Nieko panašaus man dar nebuvo tekę regėti. Aukštesniųjų valdomame pasaulyje niekas nesėsdavo į kalėjimus, kaip kadaise tekdavo nusikaltėliams, nes to neprireikdavo. Žmonės buvo paklusnūs, o jei ir pasitaikydavo nusižengimų, jie būdavo išvežami pas Aukštesniuosius. Toliau neaišku, kas jiems nutikdavo.

Patalpa, kurioje mane įkalino, buvo tamsiai pilkomis sienomis ir be langų. Tamsuma mane šiek tiek slėgė, be to, vienintelės čia esančios juodos durys irgi buvo aklinos. Jokio tarpo, jokios prošvaistės pabėgimui. Turėjau džiaugtis, kad bent kamerą blankiai apšvietė mažytė švieselė virš durų.

Nieko daugiau nejausdama, tik susitaikymą, nugarą atrėmiau į sieną ir atsisėdau ant grindų. Tuomet ištiesiau kojas ir tarsi ilsėdamasi parėmiau galvą į sieną.

Man nereikėjo eiti ieškoti Lijano, kai to paprašė jo motina. Tai buvo vienintelė mintis, kurią pajėgiau šiuo metu sumąstyti. Geriau būčiau apsimetusi nedraugiška ir beširde, negu pasiryžusi pargabenti vaikiną, kuris man anksčiau visiškai nerūpėjo. Ir dar neva norėjau nugalėti Aukštesniuosius. Išgelbėti pasaulį. Tapti kažkuo daugiau nei vien tik uždara ir tipiška asmenybe. Tai buvo ne man. Aš ne ta, kuri staiga iš nieko pavirto didvyre. Jei bent būtų koks ženklas, kad galima nugalėti Aukštesniuosius, dabar čia nesėdėčiau įkalinta. O, rodos, iš tikro tenorėjau surasti atsakymą ar galbūt priežastį, ką iš tiesų darė mano tėvas. Deja, tai buvo savanaudiška. Puoliau į namus, kurie jau nebebuvo mano namai, ir patekau tiesiai į Aukštesniųjų nagus. Lijanas dėl manęs buvo teisus.