Išlikti gyvai

19.

Įkvėpiau oro pripildydama plaučius deguonies tarsi ką tik būčiau ištraukta iš vandens. Kažkas laikė mane savo glėbyje, tačiau negalėjau susikaupti ir perprasti, kas vyksta. Atrodė lyg mano galva būtų spaudžiama į gniužulą, net negalėjau valdyti savo kūno tarsi jis būtų ne mano.

-Mjuse, pasakyk ką nors... Kalbėk...

-Ką-ą...- suvapėjau nunarindama galvą. Tuomet pradėjau suvokti, jog guliu aukštoje lovoje, o aplinkui mane vien tamsa. Ir keistas triukšmas. Lyg kažkas bėgtų, pultų ir gintųsi.- Kas čia?

Kiek per staigiai atšokau, tad vos neiškritau iš gulto. Laimei, tvirtos rankos spėjo mane sučiupti.

-Mjuse, mums reikia iš čia nešdintis.

-Lijanai?- primerkiau akis lyg į mane šviestų ryški šviesa. Nors patalpoje buvo šviesu, negalėjau normaliai regėti, tačiau nujaučiau, kad ši vieta visai kitokia nei toji, kur buvau anksčiau. Kur kas realesnė.- Kas nutiko? Aš buvau su...

Tuo pat metu mano akys nuslydo žemyn. Ant grindų pilvu žemyn gulėjo moteris su rausvu kostiumėliu. Sutrikusi ir jausdama, kaip mano kūną išpila karštas prakaitas, vėpsojau į negyvą kūną. Lijanas netrukus trūktelėjo mane, kad grįžčiau į šį pasaulį, ir sutelkė žvilgsnį tiesiai į mano akis.

-Viskas, ką regėjai, buvo netikra,- ištarė jis įtaigiai.- Jie lindėjo tavo smegenyse ir bandė tave palenkti savo pusėn.

Klausydamasi vaikino lėtai apsidariau pažindindamasi su aplinka. Tai buvo šviesi patalpa su langu per visą sieną, tačiau dabar iš jo nieko nebuvo likę, tad per išdaužtą stiklą matėsi kitas tamsesnis kambarys. Tikriausiai buvau stebima, kol Aukštesnieji plovė mano galvą. Po galais, dar kelios sekundės ir būčiau tapusi ateivių zombiu.

Netrukus vėl pasukau galvą į Lijaną. Kažkur tolumoje girdėjosi šūksniai ir šautuvų garsai. Kad ir kas ten vyko, šioje patalpoje irgi buvo prasiautęs kovos uraganas.

-Ar jie tai darė ir su tavimi? Kalbėjo, jog dabar žmonėms geriau, kai juos valdo Aukštesnieji?- pasitikslinau nurydama seiles.

Lijanas suraukęs antakius nežymiai linktelėjo.

-Pasipriešinimas užpuolė šią Aukštesniųjų bazę. Nežinau, gal tai Džulo dėka, bet dabar tai ne esmė. Reikia dingti ir grįžti į tėvų laboratoriją,- ryžtingai tarė Lijanas.

Suspaudžiau lūpas parodydama, kad sutinku su juo. Per mane padarėme didžiulę klaidą, kuri vos mums nekainavo gyvybės. Tačiau turėjau pripažinti, kad Aukštesnieji teisūs. Jei mes slėpsimės laboratorijoje, bus būtent taip, kaip jie man sakė. Būsime nematomi ir negalėsime nieko pakeisti. Ateiviai būtent to ir norėjo.

Virš manęs kabėjo ant vieno laido besilaikantis šviestuvas. Jis lingavosi kaskart užmesdamas ant Lijano veido šešėlį. Vaikinas atrodė be galo pasikeitęs. Atrodė lyg per jo veidą būtų perėję nemažai skausmo ir jis būtų iškentęs šimto metų karo patirties. Tos švelnios rudos akys dabar buvo pripildytos tamsumos. Jis nebebuvo tas vėjavaikis, kurio ateities planai buvo išmėtyti tarsi šiukšlės sąvartyne. Rodos, šis pasikeitęs vaikinas netgi mane savotiškai gąsdino.

Tebevilkėjau tuos pačius drabužius iš PO, tačiau mano kojos buvo basos. Visgi nepaisydama to pasiruošiau nušokti nuo gulto. Bet staiga Lijanas mane sugavo ir akimirksniu paėmė ant rankų. Kvėptelėjau ir nuleidau galvą įsitikindama, kad ant grindų buvo išsibarsčiusios šukės.

-Ak, ačiū,- sumurmėjau nežinodama, ar šiuo metu padėka yra tinkama. Viskas atrodė tarsi išsilieję dažai. Net dienų nebeskyriau, miegą išvis buvau pamiršusi. Šitas sąmonės praradimas man nė kiek nepadėjo pailsėti, tik dar labiau mane išvargino. Norėčiau, kad jau viskas būtų pasibaigę. Lijanas palydėtų mane namo, kur manęs lauktų mama išskęstomis rankomis ir stalu nukrautu vaišėmis, o aš vėl galėčiau apsimesti, kad nepažįstu to vaikino.

Lijanas paleido mane tik, kai išėjome pro duris. Slystelėjau nuo jo rankų padėdama kojas tvirtai ant žemės. Galbūt viskas bus gerai. Kol dar sugebėjau stovėti, vadinasi dar nebuvau nugalėta.

-Kodėl čia visur tamsu?- paklausiau pusbalsiu ir apsidairiau. Mano balsas nuaidėjo kažkur aukštai, tad galėjau įsivaizduoti, kad ši patalpa labai didelė ir erdvi. Tačiau daugiau nieko negalėjau įmatyti. Net triukšmai buvo nublėsę. Jaučiau tik šaltą grindinį po savo basomis kojomis bei augantį šiurpą.

-Juk sakiau,- leptelėjo Lijanas. Jis buvo iškėlęs galvą ir nė nežiūrėjo į mane.- Pasipriešinimas rado šią bazę. Juos tikriausiai iškvietė Džulas.

-O kaip Džulas galėjo žinoti, kas mums nutiko?- nesuprasdama papurčiau galvą.- Nejau Liberė ėjo mūsų ieškoti?

-Liberė?

Kilstelėjau akis į Lijaną.

-A, taip, galbūt ji ėjo mūsų ieškoti,- numykė vaikinas.

Visgi neatitraukiau akių nuo jo. Kodėl šis vaikinas man atrodė toks tolimas? Nemanau, kad Aukštesnieji taip sugebėjo jį paveikti, kad jis net prarado savo sielos dalį. Lijanas paprasčiausiai neturėjo dėl ko jaudintis. Žinojau, kad jis viduje kur kas stipresnis.

-Džulas tebėra valdomas Aukštesniųjų. Jis tikrai negalėjo nurodyti PO mūsų buvimo vietos. Jis greičiau tai parodė Aukštesniesiems,- tariau išlaikydama santūrų balsą. Tačiau mano žvilgsnis laikėsi įbestas į tvirtai stovintį Lijaną.

-Galbūt,- sumurmėjo jis ir tučtuojau papurtė galvą.- Bet tai nesvarbu. Džiaugiuosi, kad PO mus ištraukė.

Mano kūnu lėtai lyg gyvatė slinko ledinis šaltis, kol galiausiai pasiekė gerklę. Atrodė lyg tarp manęs ir vaikino esantis nemažas tarpas staiga dar labiau praplatėjo.

-Kur Lijanas?- paklausiau tarsi nurydama smulkias adatas.

Vaikinas šviesiais plaukais atsisuko į mane. Kelias minutes jis išplėtęs akis skaitė mano sunerimusį veidą, kai galiausiai atsipalaidavo.

-O dar bandei save įtikinti, kad Lijanas tau visiškai svetimas.

Netikėtai vaikiną užtemdė šešėlis, o kai šis praslinko, patalpoje įsižiebė lempos ir pagaliau pamačiau vietoj Lijano Celą. Moteris mandagiai šypsojosi tikriausiai mirdama iš laimės, kad sugebėjo suvelti mano protą.

-Maniau, kad tu negyva,- mestelėjau sugniauždama rankas į kumščius.

-Mano valdovai turi sugebėjimų, kurie padeda bendrauti su žmonėmis - juos geriau suprasti ir išbandyti,- paaiškino Cela.- Kadangi su pirmu išbandymu susitvarkei, tavęs laukia antrasis.

Jos žodžiai ilgai keliavo iki manęs, o kai pasiekė, vis tiek žiūrėjau į ją nieko nesuprasdama. Negalėjau išreikšti jokių emocijų, nes tiesiog jaučiausi tuščia. Jeigu manyje ir norėjo užvirti pyktis, jis nepasirodė mano veide.

-Tai tebuvo išbandymas?- iškvėpiau orą leisdama savo plaučiams subliokšti.

Cela man nieko neatsakė, tik pakreipdama galvą nusišypsojo. Ji sudėjo rankas sunerdama pirštus.

-Kas bus dabar?- su panikos krisleliu paklausiau. Pastebėjau, kaip Celos žvilgsnis nuslysta kažkur už manęs, todėl greitai apsisukau. Priešais save išvydau mėlynai žybsintį portalą. Tačiau nors ir žengtelėjau žingsnį atgal, pajutau stiprų stumtelėjimą ir neišsilaikiusi įkritau kiaurai į portalą.