Išlikti gyvai

13.

Tiesą sakant nežinau, ką tikėjausi išvysti. Galbūt kažką neįtikėtiną ar nesuvokiamą, bet mano tėvo slaptoji darbo vieta tebuvo dar viena laboratorija. Gal šiek tiek mažesnė, kuklesnė, tačiau su visa įranga, bandymų indais bei keliomis lovomis ant ratukų.

-Puikumėlis,- išblaškė mane Liberės džiaugsmingas balsas.- Pasiilgau šio kvapo.

Mergina giliai įkvėpė. Netrukus ir aš užuodžiau spirito ir guminių pirštinių kvapą. Tačiau vis tiek ši vieta man neatrodė artima, o tuo labiau pažįstama.

-Kodėl nesakei, kad moki susidoroti su senovine technika?

Pasukau galvą į šalia manęs atsistojusį Lijaną. Vaikino veide, rodos, brėško šypsena. Bet man nuo to nė kiek nepagerėjo nuotaika.

-Tikriausiai dėl tos pačios priežasties, kaip ir tu man nepasakei apie mūsų tėvų veiklą,- mestelėjau jam žvelgdama į lyg vaikas siautėjančią Liberę tarp cheminių mėgintuvėlių.

-Liaukis,- iškvėpė Lijanas.- Bandau atitaisyti mūsų santykius.

Pažiūrėjau į jį tarsi būčiau neteisingai jį išgirdusi. Man tikrai reikėjo prisėsti. Nežinau, ar mane paveikė jo neįtikėtini žodžiai ar mano sveikata sustreikavo.

-Mjuse, suprantu tave, kad nori daug ką sužinoti ir surasti atsakymus,- kiek labiau susikaupusiu balsu prabilo Lijanas.- Tačiau aš pats nežinau, kaip tau viską papasakoti, nes tai sudėtinga. Todėl ir atsivedžiau tave čia.

Dar kartą nužvelgiau laboratoriją. Man sunkiai sekėsi įsivaizduoti čia besidarbuojantį savo tėvą. Nors ir mano atmintyje buvo išlikusi jo visada griežta veido išraiška, neįstengiau jaustis taip, tarsi jis būtų šalia manęs. Tikrai niekada nemaniau, kad mano ir tėvo santykiai yra pernelyg tolimi, tačiau dabar suvokiau, kiek daug paslapčių jis turėjo nuo manęs. Net tikriausiai mamai nieko nebuvo atskleidęs.

-Ar mes čia slėpsimės?- paklausiau nežiūrėdama į Lijaną.

-Kol kas.

-Aš visai būčiau nieko prieš pasilikti čia ir ilgiau,- tarstelėjo Liberė. Ji kažko knaisiojosi po ant žemės esančią didelę baltą dėžę.- O, štai radau maisto.

Su tais žodžiais mergina mestelėjo man delno dydžio plokščią pakelį. Sugavusi jį apžiūrėjau, kad tai buvo maisto papildas. Jis kuo puikiausiai atstojo tikrą maistą, šiuo atveju makaronus su sūriu. Papildas netgi turėjo tikrą skonį ir netgi pastiprindavo skrandį daug geriau nei lėkštė paprasto pagaminto valgio.

Nesuvokiau, kiek buvau išalkusi, kol nepraplėšiau pakuotės. Ištraukusi plokščią, tamsiai žalią maisto darinį pajaučiau, kaip mano burnoje susikaupia seilės, nors, tiesą pasakius, šio papildo išvaizda visai neviliojo.

Visgi ramiai kramsnodama minkštą plokštainį pasitraukiau prie vienos iš lovų, tačiau nedrįsau prie jų liestis. Tad atsisėdau ant nedidelės kėdės, kuri galėjo suktis. Svarbiausia norėjau pabūti nuošalyje ir nematyti nei Liberės, nei Lijano.

-Ar jai viskas gerai?- tyliai pasidomėjo Liberė, bet aš neišsidaviau, jog ją girdėjau.

-Man atrodo, kad ne,- numykė Lijanas. Rodos, galėjau jausti, kaip jis apgailestaujančiai žiūri į mane.

-Na, tu pats kaltas, jog ji dabar tavęs nemėgsta,- sušnypštė mergina.

-Libere,- nutildė ją Lijanas.

Tuomet jie abu tylėjo. Valgė maisto papildus ir gyveno savo mintyse.

Galėjau džiaugtis šia tyla, per kurią man visiškai nesinorėjo nieko mąstyti, tačiau nejučia man suskaudo kaklą - būtent tą vietą, kur Aukštesnioji buvo suleidusi infekciją. Pridėjusi ranką prie dviejų randelių, patryniau juos ir, rodos, gėlimas praėjo. Bet tada netikėtai man užtraukė žadą ir aš instinktyviai išriečiau nugarą. Prieš mano akis iškilo neryškus, tamsus vaizdas. Atrodė lyg stebėčiau iš šalies pro teleskopą. Mačiau mergaitę, gulinčią ant laboratorijos lovos šioje patalpoje. Jos rankos ir kojos buvo surakintos, o ji pati palengva budo sukinėdama galvą. Tuo metu mane tarsi kažkas patraukė už rankos, bet suvokiau, kad iš tiesų vienas iš baltu chalatu vilkinčių vyrų išlaisvino mergaitės ranką ir švelniai ją paglostė. Jaučiau tai. Jaučiau šiltą prisilietimą. Be abejonės, ant lovos gulėjau aš. Tai netgi buvo tas pats vaizdinys, kurį regėjau būdama pas Aukštesniosios. Tačiau vos tik spėjau tai perprasti reginys pasikeitė. Šį kartą buvo kur baisiau. Kraupūs riksmai ir nevilties murmesiai užgniaužė mano gerklę, o rėžiantys garsai užgulė ausis. Regėjau vis kitus žmones, paauglius. Jie visi būdavo pririšti prie lovos, tik žymiai stipresnėmis plastikinėmis juostomis. Jie draskėsi ir bandė išvengti daktarų prisilietimų. Tai buvo tikrai nepakeliama, todėl pradėjau trauktis atgal, nors mano akys vis dar buvo prikaustytos prie kraują stingdančio vaizdo. Nesuvokiau, kodėl tai matau ir kas iš tiesų ten vyko, bet man užteko tai išvysti. Beprotiškas skausmas slėgė mane, o svarbiausia, kad ten buvo ir mano tėvas. Regėjau jo sunerimusias akis ir veidą slepiančią medicininę kaukę. Purčiau galvą tarsi tai galėtų ką pakeisti, nors iš tikro nesuvokiau, kad man trūksta oro. Aš dusau, todėl pradėjau kosėti. Mano plaučiai traukėsi į gniužulą, o kosulys juos tarsi plėšė į gabalus.

Staiga įstengiau užmerkti akis ir tuo metu pajutau rankas, liečiančias mano skruostus. Kai vis dar kosėdama atsimerkiau priešais save išvydau Lijaną su išplėstomis iš išgąsčio akimis.

-Mjuse, o dieve,- iškvėpė jis ir netikėtai priglaudė mane prie savo krūtinės. Palengva mano kosulys mažėjo, tad giliai kvėpavau gaudydama orą.

Visgi man vis dar buvo sunku susigaudyti, kas ką tik nutiko. Laimei, Lijanas ir Liberė nieko neklausinėjo, tačiau aš pati negalėjau tylėti. Tad lėtai pakėliau galvą ir nurijusi seiles pažvelgiau į Lijaną, kuris kaip niekad atrodė susirūpinęs.

-Ar tu esi tikras, kad žinai, ką iš tiesų veikė mūsų tėvai?