Išlikti gyvai

20.

Mano nugara nuėjo pagaugais. Ir vėl. Aš ir vėl atsidūriau Žaidime.

Sustabdžiusi kvėpavimą lėtai apsisukau norėdama susipažinti su aplinka. Mano sportbačiai buvo įklimpę į smėlį. Nuo vienos pusės, kur ošė jūra, dvelkė šaltas vėjas, tačiau jis nesiekė ramaus ir tankaus miško, kuris atrodė lyg slegiantis paveikslas.

Atpažinusi šią vietą, suvokiau, kad jau esu čia buvusi. Rodos, tai buvo paskutinė Žaidimo dalis prieš mūsų laimėjimą. Tačiau dabar tai buvo tęsinys. Dar vienas išbandymas, kurį man skyrė pasaulio valdovai.

Iš pradžių pamaniau, kad esu čia vienui viena ir tik man pačiai teks susidoroti su Aukštesniųjų užsiundytomis blogybėmis. Bet tolumoje pamačiau kažką gulint ant smėlio. Ryški dienos šviesa, nors ir be saulės, trukdė įmatyti, tad pradėjau eiti arčiau silueto, kad galėčiau įsitikinti, kas ten buvo. Artėjant pamačiau, jog kažkas guli veidu viršun, rankas išskėtęs į šonus.

-Lijanai,- kvėptelėjau paslėpdama džiugesį.

Vaikinas kiek pramerkė akis ir pakreipė galvą į mane.

-Mjuse? Čia tikrai tu?- sukluso jis staiga pasikeldamas ir pasiremdamas rankomis.

-Žinoma, kad aš,- tariau palengva leisdama užgimti šypsenai. Dar niekada taip nesidžiaugiau matydama šį kvailį.

Lijanas vis dar negalėdamas patikėti, kad aš tikrai stoviu priešais jį, lėtai pakilo ir netikėtai apglėbė mane. Sutrikusi nuo tokio vaikino artumo atsargiai padėjau rankas jam ant nugaros.

-Šį kartą tai nepadės,- numykiau atsitraukdama nuo Lijano.

Jis suspaudė lūpas puikiai suprasdamas, jog turėjau omenyje mūsų apsimetinėjimą Žaidime.

-Tiesiog gerai, kad tau nieko nenutiko,- pasiaiškino vaikinas ir iškvėpdamas apsidairė tarsi kažko ieškodamas.

-Kiek laiko tu čia jau esi?- paklausiau smalsiai suraukdama antakius. Lijano plaukai buvo susitaršę, veidas kur ne kur murzinas, o drabužiai, kur buvo sušlapę, aplipę smėliu.

-Nežinau,- gūžtelėjo jis pečiais.- Troškulys ir alkis dar nekankina, vadinasi neilgai.

-Velniai rautų,- sumurmėjau nuleisdama akis žemėn, o rankas susidėdama ant klubų.- Aš net nebesuvokiu, kada Aukštesnieji mus pagrobė.

Lijanas žvilgtelėjo į mane tyliu žvilgsniu.

-Bet tu neatsidūrei čia kartu su manimi,- teigė jis, nors galbūt tai turėjo būti klausimas.

-Ne,- prikandau lūpą ir pažvelgiau į Lijaną.- Aukštesnieji davė man išbandymą. Nevą jį išlaikiau, o dabar manęs laukia antrasis. Nejau jie tau nesakė to paties?

Jis papurtė galvą.

-Mane iš pradžių įkalino pilkame belangiame kambaryje, po to pasirodė tokia žema šviesiaplaukė moteris, kuri kalbėjo lyg robotas, ir liepė pereiti per portalą, nes tau neva grėsė nelaimė. Sutikau tave čia, prie jūros. Bent jau maniau, kad čia tu, kol mane užpuolei ir vos nenužudei. Pasirodo, tai tevyko mano prote.- Lijano akyse akimirką prasklendė siaubo paliktas šaltis.- O kas nutiko tau?

Nuleidau rankas susiraukdama tarsi prisiminusi gėdingą įvykį. Nors tiesą sakant tai ir buvo pažeminimas. Aukštesnieji lengvai žaidė su mano mintimis ir protu.

-Jie paleido mane neva leisdami rinktis,- atsakiau nusukdama akis ir padarydama ilgą pauzę. Visgi toliau atsakyti nebespėjau. Iš miško pasigirdo ausis rėžiantis kauksmas, kuris privertė mane pakraupti. Šis baisus, odą nuo kūno plėšiantis garsas galėjo priklausyti tik vieninteliam siaubingam padarui. Hibridiniam vilkui.