Išlikti gyvai

2.

Kvaili portalai. Prakeikiu tuos, kas juos sukūrė.

Pasiremdama rankomis sunkiai pakilau nuo žemės. Griuvome ant aukštos vešlios žolės, todėl nusileidimas buvo minkštas, tačiau išsitepiau delnus ir kelnes ties keliais žaliai.

-Ką tu padarei?! Kvaily, tu!- aprėkiau Lijaną.- Tu suvoki, koks tu idiotas?!

-Oi, tik nereikia,- ramiai tarė vaikinas. Jis atsistojo ir pasivalė žoles nuo drabužių.- Tu man dar už tai padėkosi.

-Padėkosiu?! Aš tave greičiau primušiu!

Puoliau jį iškeldama kumštį, tačiau Lijanas sulaikė mane už rankos ir nusijuokė. Jam visada viskas vienodai. Toks žmogus kaip jis neturi jokio atsakomybės jausmo.

Šnopuodama lyg bulius ištraukiau ranką. Tuomet paėjau toliau, kad nereikėtų žiūrėti į jo erzinantį veidą, ir apsižvalgiau. Mes atsidūrėme kažkokioje laukymėje. Vėjas gairino veidą ir vėlė plaukus. Jaučiau, kad tuoj išliesiu pyktį ir ant jo.

-Muse?

-Nevadink manęs taip,- sugriežiau dantimis krestelėdama ant žolės.

-Geriau nejudėk,- perspėjo Lijanas, žvelgdamas į dangų.

-Ką? Kodėl?- sukrutau ir taip pat pakėliau akis į viršų.

-Negirdi?

Sulaikiau kvėpavimą ir įsiklausiau. Girdėjau tik ūžiantį vėją.

-Ką aš turiu girdėti?- paklausiau.- Gal tu galvą susitrenkei? Čia visiškai ramu.

-Būtent dėl to turėtume būti atsargūs.- Jis paspyrė akmenį, gulantį ant žemės.- Ieškok užduoties.

-Kokios dar užduoties?- nesupratau.

-Kaip tavo manymu, kodėl tai vadinama Žaidimu?- nekantriai pasakė Lijanas.

Sukandau dantis. Turėjau numatyti, kad per savo gerumą galiausiai nukentėsiu.

-Tai dėl tavo kaltės čia atsidūriau,- šaltai atšoviau.- Tai pats ir ieškok tos savo užduoties.

Lijanas pažiūrėjo į mane per akių plyšelius.

-Tuoj pat stokis arba paliksiu tave čia vieną. Nežinia, kokie gyviai ateis pas tave,- pagrasino jis ir neiškentęs pastatė man ant kojų kaip kokią lėlę.

-Aš nieko nebijau,- sumurmėjau. Turėjau apsimesti drąsi prieš Lijaną. Nežinau, kiek teks čia išbūti, o ilgai jo pašaipų neiškęsiu.

-Puiku, drąsuole.- Stumtelėjo mane vaikinas.- O dabar drožk.

Nejaukiai apsidairiau. Mano oda pasišiaušė. Žinojau pakankamai apie Žaidimus, kad vengčiau jų. Akies krašteliu stebėdavau transliacijas per televizorių ir svarstydavau, kodėl pabaigoje rodomas tik nugalėtojas. Paskui man tėtis paaiškino, kad ne visi dalyviai lieka gyvi.

-Kur man eiti? Čia tikriausiai begaliniai laukai,- sumurmėjau.

Lijanas dairėsi, bet ir pats nieko nematė.

-Tikriausiai mus stebi. Skaičiau, kad mus filmuos tiesiogiai,- sušnibždėjo jis.

Suklususi pažiūrėjau sau per petį. Man sutraukė pilvą vien nuo minties, kad visas mūsų miestas matys mudu su Lijanu.

Pasitraukiau toliau nuo jo. Nesiruošiu visiems rodytis, kad aš neva Lijano mergina. Su tuo bukapročiu nenoriu turėti jokių ryšių. Per daug gerai jį pažinojau. Mudu buvome visiškai skirtingi - jis darė viską, kad sulaužytų taisykles, o aš norėjau ramiai išgyventi.