Išlikti gyvai

12.

Lijanas vis dar piktai spaudė nepažįstamąją už apykaklės, kol aš bandžiau perprasti šią situaciją.

-Lijau, nagi,- maldaujančiai šyptelėjo mergina.- Aš tik norėjau pakvailioti. Tu pasidarei be galo atsargus.

Negaliu patikėti. Rodos, Lijano ir šios tamsiaplaukės santykiai buvo kur artimesni nei aš galėjau įsivaizduoti. Bet visgi mane griaužė ir kita mintis, kodėl aš šią merginą matau pirmą kartą? Aš ir Lijanas lankėme tą pačią mokyklą, mūsų mamos buvo geros draugės, o tėvai dirbo vienoje patalpoje. Net ir nenorėdama beveik viską žinojau apie šį vaikiną.

Tačiau po visų pastarųjų įvykių, pasirodo, Lijanas slėpė nuo manęs apie mūsų tėvų darbą, nors visą gyvenimą tikėjau, kad ne aš viena esu nuošalėje. O štai dabar išlindo dar viena nauja paslaptis.

-Paleisk ją,- tarstelėjau įsakmiai ir priėjau arčiau. Vaikinas akies krašteliu žvilgtelėjo į mane ir tada lėtai atpalaidavo gniaužtus.

Mergina žvilgtelėjo į mane kukliai šyptelėdama.

-Ačiū,- atsakė ji man tuo pačiu žvilgtelėdama į Lijaną, kurio veidas vis dar buvo akmeninis.- Aš Liberė.

Ji prisistatė ištiesdama man ranką. Pažiūrėjau į ją suraukdama kaktą, bet taip ir nepadaviau rankos. Lijano draugais ar pažįstamas paprastai nepasitikiu.

-Ak, tikriausiai ne kokia susipažinimo pradžia,- sumurmėjo Liberė nejaukiai mudu nužvelgdama.- Lijanas, kaip suprantu, apie mane nieko nepapasakojo.

Vaikinas lediniu žvilgsniu nudelbė ją. Nežinau, ką tai turėjo reikšti, bet jis tikrai jautėsi nepatogiai dėl netikėto Liberės atsiradimo.

-Kodėl jis turėtų man tai papasakoti?- pabrėžtinai ištariau pažiūrėdama į Lijaną.

-Na, aš...- pralemeno Liberė, paskui krenkštelėjo.- Maniau, kad judu... Nesvarbu,- netikėtai šyptelėjo mergina.- Aš sena Lijano pažįstama, nors labiau turėjau garbės bendrauti su jo tėvu. Ketinau studijuoti biochemiją, todėl man reikėjo gero vadovo. Po pamokų dirbdavau jo laboratorijoje. Ir taip išėjo, kad sudalyvavau keliose rimtose operacijose prieš Aukštesniuosius.

Tiriamu žvilgsniu nužvelgiau merginą. Ji dėvėjo juodus ilgaaulius batus, kareiviško stiliaus kelnes ir juodą aptemtą džemperį, o jos ilgi tamsūs plaukai buvo susivėlę, lyg kelias dienas nešukuoti. Ji visai neatrodė viena iš tų laboratorijos darbuotojų, su kuriais dirbo mano tėtis. Tačiau tuo pačiu mergina elgėsi draugiškai, kad pelnytų pasitikėjimą.

-Ir kodėl pasirodei būtent dabar?- įžūliai paklausė Lijanas.- Juk tu viena iš tų, kurie bėga ir nepasikliauja kitais.

-Atsiprašau?- nejučia įsižeidė Liberė.- O judu būtent to dabar nedarote? Girdėjau, kad slapstotės nuo Aukštesniųjų, taigi spėju, jog jus prigriebė PO. Bet kažkodėl jūs šiuo metu ne su jais, o keliaujate kaip tik ten, kur man reikia.

Ir vėl neaiškumų banga. Kodėl ji žinojo, kur mes einame, o aš ne?

Pažvelgiau į Lijaną kilstelėdama antakį. Nesiruošiau rėkti ant jo ir reikalauti pasiaiškinti, nes tai būtų buvę beprasmiška, tad tiesiog laukiau, kol jis tars kokį žodį.

-Klausyk, Libere,- pradėjo Lijanas nuvydamas nuo savęs nesmagų jausmą.- Mes Aukštesniųjų ieškomų žmonių sąraše esame patys pirmieji. Tu tikrai nenori prisidėti prie mūsų. Mudu taikiniai, kuriuos jie pametė ir dabar įnirtingai ieško. Be to, PO irgi tikriausiai sukėlė visus ant kojų, nes prarado savo įžymybes.

Liberė klausėsi prikąsdama lūpą ir suraukdama antakius lyg mielas padarėlis. Žvelgdama į ją pasijutau tarsi piktas trolis.

-Nagi,- netikėtai išsišiepė ji.- Jie jau žino, kad Mjusė yra antiinfekuota?