Story about a bad love // n.h ✔️

2 sezonas 22. Pusryčiai

Pabudau ryte nuo karščio. Niall gulėjo mane apsikabinęs iš nugaros ir ramiai kvėpavo, man į kaklą, kas reiškė, kad jis vis dar miega. Plačiai nusišypsojau nuo minčių, kas įvyko vakar. Šypsodamasi stipriai užmerkiau akis, dalimis prisimindama vakar vakarą.

- Nebemiegi? ,- Prikimęs Niall balsas užliejo mano ausis.

Apsisukau ant kito šono, žvelgdama į šiek tiek pramerktas Niall akis. Jo veidas apsimiegojęs ir jis atrodo be galo mielai. Jis atsigulė ant nugaros, pasitrindamas savo akis delnais.

- Kiek valandų? ,- Pasiteiravo jis, atsiremdamas alkūnėmis į čiužinį.

- Septynios ryto ,- Šyptelėdama atsakiau jam.

Niall sunkiai atsiduso, jis kažką mąstė, žiūrėdamas į lovos kojų galą. Grožėjausi juo, nebeatsimenu, kada paskutinį kartą šitaip galėjau žiūrėti į jį. Jau pasiilgau viso to. Niall atsisuko į mane, ir nusišypsojo.

- Kas yra? ,- Šypsodamsis paklausė jis.

- Nieko ,- Sukikendama atsakiau jam.

- Sakyk kas yra ,- Linkdamas lėtai link manęs ištarė jis.

- Nie-ko ,- Juokdamasi pasakiau, ir krūptelėjau pajutusi jo šaltus pirštus ant savo šonų.

Pažiūrėjau į jį rimtu veidu, nes jau numanau ką jis žada padaryti. Niall nusišypsojo ir staigiu judesiu pradėjo kutenti mane. Pradėjau garsiai klykti juokdamasi ir raitytis, kol Niall kuteno mane. Kai jau maniau, kad jis baigs, stengiausiausi atsikviepti, bet jis vėl pradėjo mane kutenti, o aš pradėjau dar garsiau klykti. Jaučiau, kaip man vis trūksta oro.

- Nia-ll bai-k ,- Trūkčiodama sušukau vaikinui.

Po kelių sekundžių jis sustojo ir aš susiėmusi už širdies, vis bandžiau atgauti kvapą. Niall trumpam sujungė mūsų lūpas, jaučiau kaip jis per bučinį, netgi kelis kartus nusišypsojo.

- Einu aš nusimaudyti ,- Dar kartą pakšteldamas į lūpas, pasakė jis.

Kai Niall išėjo, aš apsirengiau paprastus trenigus, kadangi šiandien neturiu paskaitų, o į darbą taip pat nereikia. Nuėjusi į virtuvę užkaičiau karšto vandens kavai, o kol virė vanduo, sutepiau nemažai sumuštinių. Užpilylusi karštu vandeniu kavą, padėjau ant stiklinio stalelio, prie lango, o po to padėjau ir sumuštinius.

- Kavos kvapą užuosčiau ir už milijono mylių ,- Įeidamas į virtuvė ištarė Niall. - O, tu ir man padarei ,- Stabteldamas pridūrė jis.

Parodžiau kad jis sėstusi prie stalo, jis lėtai atsisėdo, nustebęs žiūrėdamas į sumuštinius ir kavą.

- Valgyk ,- Paraginau jį nusijuokdama.

- Tu net neįsivaizduoji, kaip senai valgiau tokius pusryčius ,- Paimdamas sumuštinį ištarė jis.

- Kodėl? ,- Susiraukusi paklausiau jos. - Ar tau tavo sužadėtinė nepadaro jų? ,- Greitai pridūriau ir kitą klausimą.

Niall papurtė galvą, susikišdamas visą sumuštinį į burną, kas mane prajuokino.

- Dažniausiai pusryčius nusiperku iš kavinės, esančios kompanijoj ,- Nurijęs maistą ištarė jis. - O dieve, kaip skanu ,- Ištarė jis jau valgydamas trečią sumuštinį.

- Smagu, kad tau patinką ,- Šypsodamasi atsakiau jam.

Gėriau kavą ir žiūrėjau, kaip jis valgo. Jaučiausi labai nustebinta, kad Niall taip senai bevalgė paprastus sumuštinius.

*Po kelių minučių durys atsidarė ir pro jas įėjo Niall su maistu. Čia-wow.

- Labas rytas ,- Šyptelėjo jis.

- Labas ,- Sumišusi pasakiau. - Galiu paklausti ar mes-na? ,- Psklausiau jo.

- Ne, o dabar valgyk ,- Ramiai atsakė jis ir parodė į maistą ant mano kelių.

- Ačiū ,- Padėkojau jam ir pradėjau valgyti.

Niall nusišypsojo ir įsižiojo, tada aš jam į burną įdėjau kasnelį atgnybto blyno. Jis sukramtė viską ir pabučiavo į mano nosės galiuką.*

Plačiai nusišypsojau nuo prisimino, kuris buvo šitaip senai. Labai pasiilgau tų laikų, kai jaučiausi iš ties laiminga, kai negalvojau apie nieką, kai gyvenau šia minute.

- Kodėl tu nevalgai? ,- Kiek sutrikęs paklausė manęs Niall.

- Aš niekad nevalgau pusryčių ,- Nusišypsodama atsakiau jam ir gurkštelėjau savo kavos.

- Kodėl? ,- Paklausė jis vėl.

- Nežinau ,- Juokdamasi atsakiau jam. - Tikrai nežinau, nepratusi tikriausiai esu ,- Šypsodamasi pridūriau.

- O dabar priprasi, imi ir valgai ,- Griežtu balso tonu pasakė Niall.

- Gerai, tėti ,- Sukikenus ištariau ir pasiėmiau vieną sumuštinį su sūriu.

Kol abu valgėme sedėjome tyloje, kuri iš tiesų žudė mane. Man tikrai yra nesmagu sedėti su blondinu tyloje, ir girdėti ko čiaupsėjimą. Kai galvoje turiu jam milijonus klausimų.

- Kada vėl praleisim tokį nuostabų laiką? ,- Tyliu balso tonu paklausiau jo.

- Kada galėsiu, bet nežinau, kada tas bus, bet manau greitai, princese ,- Pabučiuodamas į mano kaktą pasakė jis.