Purvinas Žaidimas

18 skyrius

Anna Clark:

Išsitraukus ausinukus iš ausų greit šoktelėjau iš lovos. Nusileidau laiptais žemyn ir nužingsniavau link virtuvės. Įsipyliau sulčių į stikline ir neskubėdama jas išgėriau. Krūptelėjau kai išgirdau durų skambutį. Greitai nuėjau prie durų ir jas pravėriau. Pro jas pasirodė gana į mane panaši mergina. Na ji nebuvo tokia pat kaip aš, bet galiu prisiekti jog turėjo kelis mano bruožus. Sustingau iš nuostabos ir net nežinojau ką pasakyti.

- Ar tu Karin Clark?- mergina sužiuro į mane.

- Ne ji mano mama, aš esu Anna Clark. Ar kažkas atsitiko, kad ieškai mano mamos?- suklusau ir kiek susiraukiau.

- Taip...- ji numykė ir nuleido akis.

- Ar tai labai svarbu? Jos dabar nėra namie. Šiandien ji grįžta iš Niujorko.- paaiškinau jai.

- Na tiesa ta... Kad ji taip pat ir mano mama.- tarė mergina.

Mane išmušė šaltas prakaitas, o kojos pradėjo tirpti. Maniau jog parkrisiu ant žemės. Paskutiniu metu laikas mane padarė tiesiog skistu mėsos gabalų.

- Aš-š... nesuprantu...- mikčiojau ir mėginau sufokusuoti mergina stovinčia priešais mane.

Nenuostabu kodėl ji tokia panaši į mane arba aš kodėl panaši į ją.

- Aš prieš dvejus metus buvau paleista iš vaikų namų ir tuos dvejus metus ieškojau jos. Aš tik norėjau jos paklausti kodėl ji mane paliko?- ji sužiuro į mane.

Pasijaučiau kiek nejaukiai kai ji taip apgailestaujančiai žiūrėjo į mane.

- Kokia aš nemandagi, užeik.- ranka prisidėjau prie kaktos ir prisimerkiau.

Pravėriau labiau duris ir ji pro jas iėjo vidun.

Net negalėčiau įsivaizduoti ką ji dabar jaučia. Taip pat negaliu įsivaizduoti kaip mano mama taip galėjo pasielgti su šia mergina.

- Oho, pas jus labai gražus namai.- mergina apsižvalgė.

- Taip mano tėvai teisininkai.- tariau ir prikandau lūpą.

- Aš Emily.- ji ištiesė ranka ir nusišypsojo.

- Malonu.- tariau ir paspaudžiau jos ranką.

- Nenoriu atrodytu įkiri, bet ar galėčiau palaukti čia kol ji grįš?- mergina sukluso.

- Žinoma, jų lėktuvas neseniai nusileido turė greit grįžti iš Los Andželo.- tariau ir šyptelėjau.

- Gerai.- ji nusišypsojo ir prisėdo ant sofos.

<...>

- Žinai mama galėjai pasakyti, kad turiu sese, kuri dabar sėdi mūsų svetainėje.- tariau tyliai šnibždėdama.

- Aš buvau šešiolikos kai pastojau, nieko nežinojau apie kažkokį rimta gyvenimą su vaiku.- kalbėjo ji.

- Dieve mama, tu manęs susilaukei deviniolikos, ką tu ir tada žinojai apie gyvenimą?- susiraukiau ir gana stipriai iniršau.

- Aš maniau, kad daugiau to vaiko nepamatysiu. Aš net negavau progos jos palaikyti. Tai buvo vienas paaugliškas romanas su mokyklos vaikinu. Mano tėvai į tai rimtai nežiūrėjo.- tarė ji.

- Bet ar tu žinai, kad ta mergina kuri sėdi mūsų svetainėje, neturėjo mamos savo visą vaikyste, paauglyste ir vargu ar dabar turės... Tu net nesugebi manimi pasirūpinti.- vos ne rėkte tai pasakiai ir greit pasišalinau iš tėčio kabineto.

Staiga prieš save išvydau Emily.

- Tu viską girdėjai?- suklusau ir atsidusau.

- Taip... Nenoriu, kad dėl manęs pyktumeisi su mama. Neturėjau vilties jog ji mane priims, juk ji manęs net nenorėjo kai buvau vaikas.- tarė ji ir trūktelėjo pečiais.

- Aš tiesiog nesuprantu... Visą savo gyvenimą galėjau turėti vyresnę sesę kurios ilgai norėjau ir ji tiesiog iš manęs tą viltį išplėšė.- tariau ir atsisėdau ant laiptų.

- Ei, visko visiems pasitaiko.- ji atsiduso ir prisėdo šalia.

- O tu bent turi kur apsistoti?- suklusau.

- Na dar neradau būsto.- ji menkai šyptelėjo.

- Jei nori gali pasilikti mūsų svečių kambaryje. Mūsų namuose kambarių tikrai netrūksta.- nusijuokiau ir pažvelgiau į ją.

- Nemanau, kad tavo mama norėtu.- ji pavartė akis.

- Ji ir tavo mama. Manau tau reiktu su ja pasikalbėti.- tariau.

- Aš bijau.- susijuokė ji.

- Eime nuvesiu tave pas ją.- tariau ir paėmus jos ranka vedžiau link tėčio kabineto.

Įleidau ten ją ir palikau vieną su mama.

- Manau tu galėtumei būti puiki kalbų sakytoja.- nusišypsojo tėtis ir mane apsikabino.

- Aš tai padariau dėl jos, ji verta šio to.- šyptelėjau ir taip pat jį apsikabinau.

Netrukus mano kišenėje esanti telefonas suvibravo. Išsitraukius jį peržiūrėjau žinutė.

Nežinomas numeris: Aš laukiu tavęs - Harry.

Pavarčiau akis ir atsidusau. Jo nama atrasti galėtu net bomžas, kadangi tas namas vis garsėja triukšmingumu nuo vakarėlių.

Greit paėmus tėčio mašinos raktelius išėjau laukan. Įsėdus į mašina užsisegiau saugos diržą ir pradėjau važiuoti link Harry namų. Man pradėjo rankos prakaituoti nuo nerimo ir spaudžiau kiek per stipriai vairą.

Atvažiavus pas Harry jo kieme pasistačiau mašina. Greit išlipau iš mašinos ir pradėjau eiti link jo namo durų. Net nespėjau pabelsti kaip jis jau buvo atidaręs duris.

Mulkis.

Nieko nesakius paskubomis įėjau į vidų.

- Neturiu daug laiko tad greičiau pradėkim.- pavarčiau akis.

- Žinai mano tėvų nėra.- jis įsišiepė.

- O kaip neįdomu.- paprastai pasakiau ir apsižvalgiau aplink jo namą.

Jis priėjo arčiau manęs.

- Harry tu manęs nedomini, o aš atėjau čia tavęs mokynti chemijos jei nenori galiu tuoj pat įšeiti.- tariau.

- Niekas niekur neis.- jis nusišypsojo ir prisitraukė mane prie savęs.

~

Hey, merginos! Ši dalis kiek kitokia, nes labiau buvo apie jos asmeninį gyvenimą (ale tipo). Na ir žinoma dalyje nebuvo Zayn ( sad :( ) Be to atleiskit už klaidas kadangi rašiau per telefoną, vėliau ištaisysiu jas per kompiuterį.

Žodžiu ilgai galvojau ir supratau, kad istorija nesulaukia daugiau dėmesio. Aišku rašau savo malonumui, bet norėčiau ir jūsų palaikimo bei motyvacijos rašant dažniau dalis. Vertinu jūsų nuomuonės ir vot'us, bet labai ne fainiai kai dalis surenka vos 8- 10 vote ar nėra nei vienos nuomonės. Nesakau nieko, džiaugiuos, kad bent tiek yra tačiau kas rašot istorijas žinot kaip suteikia motyvacija rašyti jas dažniau. Tad kol nebus bent 2 nuomonių kitos dalies taip pat nebus atleiskit, kad esu tokia žiauri, bet man reikia jūsų palaikimo!

Xo xo - G