Hyuki privažiavo prie jų. Abu išlipome apsižvalgydami aplink.
Namas pasirodė gan jaukus. Tikiuosi ir kaimynai čia nenuvils.
-Paiimsi ją?,- tyliai klausia šis.
Pažvelgiau į mašinos galinę sėdynę. Ten gulėjo mano septynmetė sesutė. Ši tyliai snaudė įsikibus į savo mėgstamiausią meškiuką.
-Aha,- sakau nusišypsojus.
Paėmiau šią, o Hyuki šios bei mano daiktus. Nuėjau su juo. Šis atrakino duris ir įėjome. Giliai įkvėpiau.
Viskas bus gerai.
Pajautus ranką ant peties atsisukau. Brolis šypsojosi pačia šilčiausia šypsena.
-Nusiramink. Aš čia. Abu su Lia. Tau nieko nenutiks ,- tarė apkabinęs.
Linktelėjau nusišypsojus.
-Gerai.
-Šaunuolė, o dabar einam?
Linktelėjau.
Nuo tos dienos nė numaniau, kad mano gyvenimas apvirs aukštyn kojom. Ir net labai.
*PO 2 SAV*
Jau apsipratau. Žmonės čia daug malonesni nei Londone. Dirbu darbą, bet nepilną etatą. Studijuoju. Viskas, kuo puikiausiai.
-Yuna?
Atsisukau. Prieš mane stovėjo Gi.
- Kaip tu?
-Gerai.
Linktelėjo. Nuėjus prie kito užsakymo atsidusau.
Reikia po truputį mokintis šių kalbos. Tik keli supranta angliškai ir tai yra problema.
Viską sunešus pasiražiau. Gi sukikeno.
-Nugarą paskaudo?
-Aha. Nesijuok, pati ne ką geresnė. Mačiau kaip anksčiau irgi tempeisi,- tariu su pašaipėle balse.
Ji nusišypsojo.
-Laimė-- Ne! O ne, juk aš skėčiaus nepasiėmiau! ,- tarė ši suirzus
Pažvelgiau, kur ir ši. Lauke lijo. Suirzau taip pat. Šiandien, juk nepranešė lietaus.
-Na ne tu viena. Aš taip pat.
Gi linktelėjo.
-Yuna!
Atsisukau. Šis žvelgė savo tuo žvilgsniu.
- Tuoj!
-Paskubėk! ,- rėkė bosas.
...
Vis dar lijo. Ne bėgau, o ėjau. Buvau žiauriai pervargus, dėl to nesistengiau ir čia labiau pervargti. Jaučiau kaip visi rūbai labiau permirksta kiekviena minute. Sustojau išsigręžiant šiuos.
Na nemanau ar tai bent padės.
Staiga kažkas bėgant įsirėžė į mane. Griuvau. Greitai pažvelgiau į šį jau norint užrėkt, bet sustingau.
Negali būt.
Vaikino būsena nebuvo gera. Mačiau, koks šis buvo palūžęs. Šis susiėmė už rankos, kuri stipriai trenkėsi griūnant ir kiekvieną kartą atsigręžiant šis prikąsdavo lūpą. Jo akys tai į mane tai už savęs.
Staiga išgirdau.
-Jungkooook!!!
-Jungkook, kur tu?! ,- užrėkė antras balsas.
Išsprogdinau akis. Nesu jų didelė fanė kaip mano sesuo ar mano kelios draugės, tačiau visgi balsus šių atpažįstu. Ten tikrai jo grupės nariai.
Na ir ko šis nuo jų bėga?
Prieš mane stovėjo garsenybė šlapiais rūbais. Šio akys buvo paraudusios nuo ašarų, o kūnas kiekvieną kartą krūpteldavo kai balsai kažką užrėkdavo.
Nesuprantu, kas čia vyksta, bet manau, kad šiuo metu reikia jam nuo jų dingti.
Nieko negalvojus pagriebiau šio ranką ir bėgau. Šis nesipriešino.
YOU ARE READING
Netyčia...//JK ff// BAIGTA
Romance... -Tu? Jis verkė, o balsams artinantis šis labiau subliuško. 'Yuna, ir ką tu dabar darysi?' ... Gyvenimas pilnas netikėtimų... spalvų ar posukių... Lee Yuna tai patyrė. Ir ji tuo džiaugėsi. Ypač gyvenimo...
