Netyčia...//JK ff// BAIGTA

19 Part. They need me

#Yuna#

Ji nepabunda.  Jos mažas kūnelis guli toje didelėje lovoje ir niekaip nepajuda. Hyuki stipriai suspaudė man ranką kaip pravirkau.
-Atleiskit, ar galima jau?

Atsisukom. Ten daktaras liūdnai šypsojosi.
-Žinoma ,- tarė Hyuki linktelėjas.

Seselės įėjusios paėmė Lia ir šią išsivežė į operacinę. Stipriai apkabinau brolį pagalvojus, ką šiai reiks ištvert.

Lia... Prašau, pabusk.

Staiga išgirdau skambutį.
-Klausau?
-Laba diena, ar čia Lia sesuo?

Sutrikau. Kitame gale girdėjos mažos mergaitės balsas. Jos tarimas truputį buvo nerišlus, tačiau vistiek supratau.

-Taip, kas skambina?
-Jos draugė iš mokyklos. Norėjau sužinot kaip ši.

Sukandau dantis.
-Aaa... Na, ją operuos. Na tai nekaipm
-O ne... Linkiu tam, kas ją nustūmė, blogo. Juk negalima taip!
-O iš kur tu žinai, kad ją pastūmė?
-Aš buvau kartu su ja, kai tai nutiko. Tiesa, tu nežinai...
-Palauk, tu ten buvai?
-Aha. Policija tai pirmą mane ir apklausinėjo.
-Tikrai? Kaip tada viskas nutiko?
-Kažkas už mūsų ėjo. Mes nekreipėm dėmesio, tačiau kai išgirdom mašiną atvažiuojant pajautėm kaip... Atsimerkus pamačiau tavo seserį ant kelio... O to kas nustūmė jau nebebuvo... Aš labai išsigandau. Žmonės aplinkiniai iškvietė greitąją.

Stipriai suspaudžiau kumščius. Užsimerkiau. Hyuki jau norėjo imti ir pats pakalbėti, bet papurčiau galvą šyptelėjus.
-Ar... Ar tu sveika? ,- sakau giliai įkvėpus.
-Trinktelėjau galvą į stulpą. Nieko... Mano mamyte sako, kad dabar svarbiausia Lia.
-Tikiuosi pasveiksi ir tu taip pat. Beje, būtų ši laiminga, jei aplankytum. Ar norėtum? Ji tikrai pabus. Tuo neabejok!
-Žinoma, Lia yra stipri!

Nusišypsojau silpnai.

Jei pabus...

-Viso tada
-Viso.

#Jungkook#

Atsimerkiau, nes jau nebegaliu. Pasuku galvą į kairę. Ten sutikau Jimin veidą. Šis buvo stipriai apkabinęs mane per liemenį, o tada nuleidau galvą.Taehyung galva ilsėjos ant mano pilvo, o šio rankos kaip ir Jimin stipriai apkabinusios per liemenį. Na, o šalia buvo kiti.
A

tsidusau.

Atrodo, lyg pabėgčiau...

*Po 3dienų*

Pakėliau galvą. Jie šokdami juokavo bei maivydamiesi kikeno. Šyptelėjau silpnai. Jie buvo kaip anksčiau ir tai matau. Jie visa šitai nevaidina.

Įdomu, kas jiems taip padėjo.

Užsimerkiau. Staiga prisiminiau šią. Ties širdim pajaučiau kutulį ir tai sukėlė man šypsnį.

Pasiilgau jos.

Atsistojas nuėjau iki savo daiktų ir pasiėmęs telefoną surinkau šios numerį. Keli pyptelėjimai ir balsas tariantis, kad tai ne ji. Tada dar kartą ir dar - vistiek tas robotiškas balsas.

Atsidusau.

Nagi, pasiilgau tavęs. Kurgi tu?

...

Vakare visi atsisėdom vakarienės. SeokJin viską pasiruošė ir tai mane pradžiugino. Jau kelis mėnesius šis to mums nedarė. Jau norėjau valgyt, kai suskambo mano telefonas. Pamatęs šios vardą pajaučiau plačią šypseną veide.

-Yu--
-Čia Hyuki.
-Aaa....

Atsistojau atsiprašęs šių ir nuėjau šalin.
-Skambinai jai? ,- klausia šis
-Aha. Kas nutiko, kad neatsiliepė?
-Ne...Neklausk.
-Kas? ,- sakau susirūpinęs nuo šio balso
-Tai Lia.

Suspaudžiau kumščius.
-Kas jai? ,- tyliai sakau.

-Ji komoje ,- tarė iš lėto, o tada išgirdau kūkčiojimą

Koma... Jai koma.

Ilgai taip stovėjau iki kada mano savimonė visa tai įsisavino.
-Koma? ,- tyliai sakau sau.

Staiga mano telefonas iškrito iš rankų. Sukniubau. Girdėjau šių šauksmus ir visa kita, bet nieko negirdėjau.  Mano galvoja tik buvo viena.

Jai koma.

-Yuna... Jai manęs reikia ,- tyliai sakau sugriebiant savo telefoną.
-Kam tokiai? Kook, kas nutiko?

Muisčiausi. Atsistojau juos nuverčiant ir palikau šiuos. Nieko negirdėjau ar jaučiau. Mano akys matė tik šią ir juos: Lia ir Hyuki.  Bėgau, o kaip pasukau už kampo bumtelėjau į kažką. Staiga mano akis užkabino Jimin akys. Šis kažką sakyt norėjo, bet greit atsistojau ir išbėgau.

#Jimin#

Jis išbėgo. Sutrikau. Lėtai atsistojau sutinkant šiuos atbėgančius.
-Jimin! Matei Kook?,- klausia uždusęs Yoongi.

Linktelėjau.
-O kas?
-Nežinau, kažkas nuti-- ,- tarė Namjoon taip nutilęs.

Aš išbėgau. Lauke  pamačiau šį bėgant į rytus. Pasekiau šaukdamas šį.

Negi ir vėl? Negali būt. Juk viskas susitvarkė...