#Jungkook#
Pranešėm viską jo tėvams. Jimin brolis nebegalėjo ir viską išsakė.
-Man Taemin nebeleido jau kištis kai...
-Kai kas?
-Jimin su juo sužinojo, kas padarė Kim tuos visus dalykus, bet man nesakė.
-Ot velniai...
-O kodėl Jūs mums nieko nesakėt?!
-Mes deliojom visus įvykius. Lipdėm ir panašiai. Mes ieškojom įrodymų... Jimin neleido. Jis norėjo, kad tu Jungkook būtum su Yuna ir jos niekur neišleistum iš akių... O Lia sergėjau aš bei Taemin. Jis buvo galva mūsų.
Visi atsiduso.
-O kaip Taemin?
-Apie jį pranešėm grupei, bet jie sakė tylės, nes nenori žiniasklaidos. O kitiems pasakė, kad pas šeima nuvyks. Jie atvarys pas mus... Padės.
Gerai...
-O dabar... Jungkook, važiuok pas Yuna.
-Gerai.
...
Praėjo trys dienos. Jų nėra. Visur išieškojom. Nėra.
Visi jau buvom prarafę viltį. Visiškai. Taehyung verkė ir labai. Aš nenorėjau, tačiau neišlaikiau. Kiti taip pat.
Ir.
Atėjo ketvirtoji. Ta nelaimingoji diena. Ir skambutis... Tas vienintelis skambutis, kuris mus pradžiugino ir nuliūdino.
...
Sedėjom visi , BTS ir Shinee, nariai. Jimin brolis.
Mes galvojom. Labai, kai staiga suvibravo telefonas. Pažvelgęs susiraukiau. Tai buvo nepažįstamas.
-Klausau?,- iš lėto sakau.
-Jungkook...
Sustingau. Staigiai įjungiau garsiakalbį.
-Jimin... Kur tu?,- sako beviltišku balsu SeokJin.
-Nežinau. Ilgai ngl kalbėt... Greitai važiuokit pas Yuna ir jos bro-- (išgirdom rėkimą ir Jimin keiksmą) Velnias... Prašau paskubėkit. Jennie... Tai ji viską daro, kartu su Dou.
Staiga išgirdom riksmą. Krūptelėjom.
-Ach tu mažas išpera, ku--
Nutrūko ryšys. Suklupau. Jaučiau kaip.man dreba rankos.
Jennie?Dou?
...
Visi aplink sukilo.
-Aš galiu nustatyti skambučio vietą, tai su Yoongi ten varysim. Taehyung tu su Jungkook, o Jūs abu pas Hyuki,- tarė atsisukęs į SeokJin bei Hoseok.
-Mes irgi Namjoon. Su tavim bei Yoongi ,- tarė Key.
Jis šyptelėjas linktelėjo.
-Gerai.
#Jimin#
Trenkiau tam stuobriui kiek dar turėjau jėgų. Jis griuvo. Paėmęs raktus atsirakinau ir šlubuodamas ėjau ieškot Taemin ir Lia.
Pažiūrėjau į telefoną. Jis buvo visiškai sutraiškytas.
Atsisukau į tą žmogėną.
Kvailys. Tai viskas per tave.
Nusisukau ir eidamas atsargiai apžiūrėjau visus kambarius ir vienam radau šią. Staigiai pribėgęs ją apkabinau.
-Lia.... Pagaliau tave radau.
-Jimin?
-Einam.
Ji negalėjo atsistoti... Jai kojos buvo visos sužalotos.
Velnias.
Paėmęs šią ant rankų nešiau.
-Mes iš čia išeisim. Prižadu.
#Yuna#
Stoviu kambaryje ir žiūriu į mūsų šeimos nuotraukas. Užrėkiau. Vėl ir vėl. Aš netikiu. Netikiu, kad šios jau nebėra. Tai, juk mažoji Lia..
Taip. Ji nemirė. Negalėjo. Va apsiauksiu ir ji bus. Tik reikia tikėti. Ji nemi--
Mano mintis pertraukė skambutis. Nepažvelgus kas.- atsiliepiau.
-Klausau?
-Labas čia aš. Ar galėtum atvykti iki tos vietos kur pirmą kartą nuėjom pasikalbėti? Man labai reik šnektėlti.
-Mmm... Na gerai... Pabandysiu.
Reikia su šia susitikti
KAMU SEDANG MEMBACA
Netyčia...//JK ff// BAIGTA
Romansa... -Tu? Jis verkė, o balsams artinantis šis labiau subliuško. 'Yuna, ir ką tu dabar darysi?' ... Gyvenimas pilnas netikėtimų... spalvų ar posukių... Lee Yuna tai patyrė. Ir ji tuo džiaugėsi. Ypač gyvenimo...
