Netyčia...//JK ff// BAIGTA

3 Part. No more

Šlapia. Dulksna, kuri supo mus bėgant buvo tokia nuostabi. Niekada neįsivaizdavau, kad atsiras man galimybė susitinkant šį ar kurį nors kitą.  Stipriau suspaudžiau šio ranką ir nubėgus giliau į parką šį nustūmiau krūman. Girdėjau vis dar balsus, tai pritūpus prispaudžiau pirštą prie šio lūpų.

-Šššš...
Jis linktelėjo.

-Jungkooooook!
Staiga praėjo du vaikinai. Sustingau. Dabar kaip šie taip arti juos atpažįstu. Tai Park Jimin bei Kim Taehyung. Mano sesei ši trijule žiauriai patinka. Ši neužsičiaupdama apie šiuos kalba, tai kartais mane ši sunervina. Šių maknea line vardai man taip įsirėžė, kad negaliu.

-Ką j--

Šįkart  šis uždengė mano burną ranka. Kilstelėjau antakį. Jis žvelgė link šių pusės. Vis dar girdėjau tų beviltiškus balsus šaukiant šį.

Jo išraiška... Negi atsitiko kažkas rimto?

Jie šaukėsi jo  vis kitaip. Nesupratau. Kai pagaliau išgirdau kūkčiojant vieną sustingau. Jie išėjo. Greitai išsilaisvinau iš šio ir sakau:

-Kas tau yra? Ko nuo jų bėgi?

Jis sukando dantis. Ilgai šis žiūrėjo, o tada ištarė:

-Ačiū, kad padėjai. Tu... Tu anglė?

Sukandau dantis supratus, kad dabar bus sunku. Visiškai pamiršau, kad nei vienas iš jų nemoka angliškai. Na... yra vienas, tik jis ne čia.  Atsidusau.
Jis linktelėjo ir atsistojas jau ėjo, tačiau pagriebiau už šio rankos.

-Niekur neini. Tau reik namo!

Jo akys iššoko.
-Nežiūrėk taip į mane! Jei ir nesu tau pažįstama visgi turiu tave nuvest kur turi būt! Eisi pas Jimin ir V ir taškas.

Jis greitai purtė galvą. Nesupratau ar šis suprato mane ar ką, bet šio purtimas mane suerzino.

Nereikėjo su šiuo bėgt.  Tie verkia. Manau, kad jam reikia grįžti.

Šis pasimuistė ir iš kišenęs ištraukęs mobilų kažką ten užrašė. Kaip jau baigė atkišo šį man. Pažvelgus perskaičiau. Nebuvo gražus vertimas, tačiau mintį supratau.

-Aišku. Tu manęs nesupratai, nes per greit?

Linktelėjo.
Taigi pakartojau viską iš lėto, o jis iškart susiraukė. Apsikabino kelienius ir padėjo smakrą tarp rankų.

-Negaliu. Nenoriu. Jie nesupranta. Nei vienas... Tie du... Jie labiausiai ,- tarė sunkiai surezgdamas žodžius.

Sukandau dantis. Šio balsas buvo gan per liūdnas tai tariant ir tai labiau mane suglumino.

Kas čia vyksta? Juk jie esa tie, kurie turi būti viena didelė laiminga šeima. Juk taip Lia man sakė.

-Kaip negali? Juk jūs esat tokie arti--
- Tu nesuprasi..

Nesuprasiu? Jis tikriausiai juokauja

#Jungkook#

Užsimerkiau. Mergina, kuri buvo šalia atsisėdo nuliūdus. Prikandęs lūpą prisiminiau šiuos.

Ji tikrai nesupras.

...

Kiekviena diena buvo pripildyta jų balsų. Na ne balsų, o riksmų. Kiekviena diena šių žvilgsniai bei panieka į kitus mane kiek nervino. Na ši diena nebuvo išimtis. Jie ir vėl ėdėsi. Ir kaip visada tas puikuolis viską pradėjo.

-Nevisprotis! Š*dų krūva! Va kas tu esi!,- užrėkė Jimin

Taehyung jau ėjo kumščiais į šį.

-Raminkitės!,- šaukia Namjoon atsistojas.
-Tu pirmas pradedi, visada! ,- užrėkė ir Hoseok taip įėjas tarp šių.
- Tavęs nieks neklausia nevisproti! ,- užrėkė Jimin

Visi sustingo. Akies krašteliu jau pamačiau kaip ir Yoongi atsistoja.

Jau kažkas rimto

-Čia jau tai peržengiai linija,- tarė iš lėto Namjoon.
-Jimin, kambarin. Dabar,- sako Yoongi suirzęs.
-Neaiškink!
-Kvailys,- sako Taehyung žvelgdamas į blondiną.

Jimin susiraukė ir jau šoko, o kiti juos išskirdinėjo.
-Paleiskit ! Aš jam dabar kaip duosiu!
-NORIU PAMATYT, ATEIK!
-TAEHYUNG?! ,- užrėkė SeokJin.

Jie visi mėtėsi keiksmais. Prieš savo akis mačiau sulaukėjusią savo grupę. Staiga pajaučiau ašaras. Jos reiškė, kad daugiau nebegaliu. Lėtai atsistojau ir sugniaužiau kumščius. Paėmęs šalia esančią vazą stipriai trenkiau į žemę. Tyla.

-Kook? ,- atsargiai paklausė Hoseok.

- Daugiau nebegaliu... AR GIRDIT MANE?! NEBEGALIU! (pakėliau galvą. Jie žiūrėjo savo tais žvilgsniais) KIEKVIENĄ DIENĄ! JEI NE JIMIN, TAI KURIS KITAS PRADĖS! NEGI NEPASTEBĖJOT? JŪS PASIKEITĖT! VISI JŪS TAPOT... AŠ JŪSŲ NEATPAŽĮSTU... VISKAS. IŠEINU. JŪS DAUGIAU NESAT MAN ŠEIMA. NEI VIENAS IŠ JŪSŲ, AR GIRDIT MANE?! NEI VIENAS!

Jie susiraukė. Atsidusau, o tada nusišypsojau. Staiga šie krūptelėjo kaip išgirdo mane besijuokiant. Juokiausi iš mūsų visų. Mūsų situacija buvo tokia... Lėtai atsisukau į tuos. Pažvelgiau piktu žvilgsniu.

-O JŪS DU?!  NEAPSIMESKIT, KAD VISKAS TURI SUKTIS APIE JŪS!!! ŠLYKŠTYNĖS, AR GIRDIT MANE?! JŪS ESAT ŠLYKŠTYNĖS!!!

Viskas. Pravirkau. Pamačiau sujudant šiuos. SeokJin jau eit norėjo, bet parodžiau ranką.

-NE! NEIK! NIEKADA DAUGIAU NEIKIT PAS MANE! NESEKIT! AR GIRDIT?!

Išbėgau. Išbėgau paliekant tai, kas kažkada buvo mano šeima.

...

Šeimą, kuri niekada ir nebus tokia kaip anksčiau.