#Jungkook#
Staigiai išrėkiau viską. Hyuki krūptelėjo. Suspaudžiau kumščius.
-Ar kas negerai?
Ji. Ji yra problema. Ši nesuprato. Visiškai.
-TAIP! Kodėl tavo sesuo tokia nenuovoka? ,- tariu beviltišku balsu.
Jis sukikeno ir papurtė galvą.
-Nieko nesuprantu. Paaiškink?
-Atsimeni tą vakarą kaip kalbėjom prie taurelės degtinės?
Staiga šis išsižiojo.
-Negi tu rimtai?
- O kaipgi dar!
Jis prisislinko arčiau ir apkabinęs klausia:
-Tu jai prisipažinai?
-Bandžiau, bet ji y--
- Kvailė.
Žvilgtelėjau. Jis šyptelėjo, o aš atsidusęs surūgau.
Kvailė per visą pilvą.
-Kook, juk antro karto nebus? Tu, juk grįšti.
Linktelėjau.
-Žinau. Tas mane ir smaugia, kad grįždamas ten aš nematysiu jos bei judviejų su Lia. Negalė--
-Supratau,- tarė pertraukiant atsidusęs.
Prikandau lūpą. Mačiau, koks šis buvo. Jis liūdėjo. Per šį trumpą laiką jis daug padėjo bei tapo man labai svarbiu. Nenorėjau ir jo paleist.
Viskas taip sudėtinga...
*Po valandos*
Stoviu prie to pastato. Ten daug žmonių. Visi žino, kad mes čia kaip visalaik. Prikandau lūpą. Nenorėjau išlipti dar. Dar ne.
-Ko delsi?
Krūptelėjau nuo šio balso. Atsisukęs pamačiau jį laikant kumščius.
-Tu gali!
-Ar būtina?
-Jungkook, nagi... Mano sesutės apsidžiaugė kaip sužinojo, kad tu grįšti. Nenuvilk. Be to, tavo šeima, tie 6 vaikinai, kurie taip ilgai tavęs laukė... ARMY's... Nagi.
Giliai įkvėpiau.
-Tu teisus.
-Na va, kita šneka, o dabar eik!
Linktelėjau išlipęs. Šis pamojavo dar išvažiuojant. Giliai įkvėpiau.
Gerai. Viskas bus gerai. Tu tik giliai įkvėpk.
Užsimečiau kapišoną ir tada nuėjau iki durų. Jau šis norėjo užrėkti, tačiau nutildžiau parodant veidą.
-O Dieve, čia tikrai tu?!
-Sveikas Dou. Tik ššš... Ar gali pakviest Mosenk?
-Tuoj?
Ilgai laukti ir nereikėjo. Šis ne ėjo, bet bėgo. Pajaučiau stiprų apkabinimą.
-Negalėjau patikėt savo ausim. Kook, kaip tu?
-Visai normaliai...
-KAIP PUI--
-Šššš...,- abu su Dou nutyldėm.
Jis nuraudęs linktelėjo. Paleidęs šyptelėjo.
-Ką darysi?
-Aš? Na, duok šian kamera. Apsimesiu vienu iš tų,-sakau sukikenęs
- Pakankinsi juos?
-Truputį. Padėsit?
-Žinoma.
Jie visada su manim
Eidamas kolidoriu jaudinausi. Jau tiek laiko praėjo. Įėjas sustojau. Prieš mane buvo visi, kuriuos mylėjau. Visi, kurie manim rūpinosi bei augino. Staiga akies krašteliu pamačiau pažįstama kupeta.
Yoongi.
Nuleidęs galvą nuėjau iki kambario galo, kuriame buvo ir šie. Jie kalbėjosi. Sustingau. Staiga pravirkau kaip supratau.
Hyung nemelavo. Jie visi elgiasi kaip anksčiau. Jie pasikeitė.
*Po 10 min*
-Jums liko 5min! ,- staiga užrėkė viena iš darbuotojų.
-Supratom. Vaikinai, ruoškites!
Stiliste nuėjo. Jie nei kiek nepajudėjo. Staiga Taehyung apkabindamas Jimin tyliai tarė:
-Jis nepasirodys...
Visi pažvelgė. Prikandau lūpą pamatęs šio veidą. Norėjau dabar bėgt ir apkabinti, tačiau negaliu. Dar ne.
SeokJin atsiduso ir atsikėlęs sako:
-Viskas gerai. Gal šiam buvo per sunku.
-Tiesa sako hyung, jis man sakė, kad ateis, bet mačiau jo akis. Na jis tikrai dar nebuvo apsisprendęs.
Tas tiesa. Nebuvau.
Nuo kėdžių atsistojo ir Hoseok su Yoongi.
-Palikit, jis juk turi teisę,- tarė Yoongi.
-Aha. Nagi, mažei... Stokites. Laikas mums,- tarė Hoseok nusišypsojas pačia šilčiausia šypsena, kurios jau seniai nemačiau.
Aš čia. Tuoj. Tuoj pasirodysiu.
Staiga išgirdo šie pranešimą.
-Na, o dabar pakvieskime taip laukiančius šio vakaro svečius, visi pristatom BTS.
Jie sudėjo rankas. Sušuko ir apsikabindami vienas kitam linktelėjo. Prikandau lūpą. Lėtai priėjas užlindau už užuolaidos ir persirengiau. Giliai įkvėpiau. Akies krašteliu pamačiau kaip išeina Namjoon, o tada kiti iš paskos. Taehyung ėjo paskutinis. Jiems einant girdėjau ARMY's klausimų, kur aš.
Giliai įkvėpiau ir nuėjau. Pažvelgęs pamačiau, kad šie eina neatsisukę į galą, nors ir buvo tiek daug klykavimų. Tačiau iki kol kažkas neužrėkė:
-JUNGKOOK! PASIILGAU TAVĘS!
Jie sustojo ir atsisuko. Greitai atsisukau į mūsų fanus ir jiems linktelėjau nusišypsojas. Buvo sunku tai daryt, nes jutau tų šešių žvilgsnius. Norėjau atsisukti, tačiau negaliu.
Jei atsisuksiu - apkabinsiu ir tada pravirksiu.
#Jimin#
Jis čia. Stovi prie pat Taehyung. Matau, kad šis neištvers neapkabinęs. Aš žinau, o blogiausia gal net ir verks, tačiau mes visi tokie. Jutau kaip kiti ir tvardėsi. Lėtai priėjas paliečiau Taehyung ranką.
Tas atsisuko. Ilgą žvilgsnį daviau.
Ne dabar Tae...
Jis atsidusęs linktelėjo ir suspaudė kumščius.
Svarbiausia, kad jis čia.
ESTÁS LEYENDO
Netyčia...//JK ff// BAIGTA
Romance... -Tu? Jis verkė, o balsams artinantis šis labiau subliuško. 'Yuna, ir ką tu dabar darysi?' ... Gyvenimas pilnas netikėtimų... spalvų ar posukių... Lee Yuna tai patyrė. Ir ji tuo džiaugėsi. Ypač gyvenimo...
