#Jennie#
Neturiu ką veikt. Ta mat sakė užimta, net į paskaitas nėjo.
Šlykštynė, ši net pamelavo apie tuos. Nevisprotė.
Dabar suprantu kodėl visalaik kai išeidavom būdavom lauke, nes namuose negalėjom dėl kažkokios priežasties, o kai skambindavo mat draugas?
-Jungkook...
Ji dar pasigailės, kad slėpė tai nuo manęs...
*Po 2val*
Grįžau po paskaitų namo. Tėvas girtas miegojo.
Prikandau lūpą. Greit užlipau į antrą aukštą, staiga sustojau.
-Mama... Goulm...
Apsiverkus paėmiau nuotrauką, kuri buvo tiesiai priešais mane.
O kaip jūsų ilgiuos...
Užsimerkiau.
Ji atsiims už jus abi. Pamatysit.
Atsimerkiau ir piktai tariau:
-Ji kentės už tai ką Jums abiejoms padarė. Visai mano šeimai...
Yuna... Tu tik palauk. Mano planas taip ir taip jau eina kuo puikiausiai, galima sakyt tu jau po truputį miršti, gerdama tai, ką tau duodu...
Pradėjau juoktis.
#Yuna#
Žiūriu į šį. Jis šypsojosi. Gurktelėjau ir tada atsargiai klausiu:
-Tu rimtai? Šiandien?
-Aha.
-O tai puiku... Džiaugiuos!
Jis sutriko nuo mano balso tono, tačiau greit pakeičiau tai į nustebimo. Apkabinus stipriai suspaudžiau. Jis sukikeno.
Velnias... Aš tiktai šio pasiilgsiu.
Staiga pajaučiau švelnias lūpas sau ant žando. Krūptelėjau. Lėtai atsitraukiau ir pažvelgiau į šį kilsteliant antakį.
- Už ką? ,- klausiu išraudus.
-Už tai, kad per šį trumpą laiką padėjai man. Labai... ,- tyliai sako nusišypsojas.
-Tai niekis... Baik.
-Ne. Tai visai ne niekis. Šiandien grįšiu pas juos tik tavo bei tų dviejų pagalba.
-Tai lo laidos? ,- klausiu dar tyliau.
Jis linktelėjo. Atsidusau. Sugniaužus kumščius atsisukau ir pakštelėjau. Jis sustingo.
-O tau ačiū, kad paklausiai. Pagaliau grįši...
Nusišypsojau, o šis pasimuistęs linktelėjo. Sukikenau iš šio tokio būdo.
- Aha, tu buvai teisi. Aš tikrai jų pasiilgau.
-Kada pajutai?
-Jau gan seniai tai jaučiau, o kaip pamačiau hyung nebegalėjau. Tuo metu, atrodo, lyg būtų laikas sustojas. Jau mėnesis ir truputis... Tiesiog taip nutiko...
-Būna. Na džiaugiuos dėl ta--
Staiga sukosėjau. Jis švelniai patrenkė per nugarą. Baigiant parodžiau, kad viskas gerai. Jis susiraukė.
-Šiom dienom tu nesveikuoji... Kas vyksta?
- Pfff... Ko čia manęs klausi.
Jis šyptelėjas linktelėjo.
-Tas tiesa. Na, tada nuo dabar būsi mano mažoji invalidė.
Jis apkabino mane per pečius.
-Ei! Nevadi--
-Mano invalidės, dėl kurios vis dar esu gyvas,- tyliai tarė, kas privertė užtilti.
-Jungkook?
-Ačiū, kad buvai visada. Ačiū, kad tą kartą susitinkant tu mane pagriebiai ir nežinodama situacijos vistiek padėjai. Ačiū tam netyčiukui susitikimui, dėl kurio mes susipažinom.
Nesakyk... Nesakyk to.
-Ar čia atsisveikinimas visam laikui? ,- atsargiai paklausiu.
-Tikriausiai. Atleisk. Pasiilgsiu jūsų, o labiausiai tavęs. Invalidė mano.
Prikandau lūpą.
O aš labiau... O, kad tu žinotum...
ŞİMDİ OKUDUĞUN
Netyčia...//JK ff// BAIGTA
Romantizm... -Tu? Jis verkė, o balsams artinantis šis labiau subliuško. 'Yuna, ir ką tu dabar darysi?' ... Gyvenimas pilnas netikėtimų... spalvų ar posukių... Lee Yuna tai patyrė. Ir ji tuo džiaugėsi. Ypač gyvenimo...
