Mirties mokslininkė (Trumpam sustabdyta.)

Kruvini marškinėliai

  Džaideno akimis:

  Mėgau tą vietą kur buvo skardis. Karts nuo karto vis ten užsukdavau. Paskutinį kartą buvau čia sutikęs tą pamišėlę Visaną ar kaip ją ten.

  Eidamas takeliu iki skardžio pastebėjau ant jo sėdinčią merginą. Nuoširdžiai nustebau, nes čia labai retai kas užsuka.
  Lėtai priartėjau prie jos ir abstulbau. Balti merginos marškinėliai buvo sutepti krauju. Atsargiai pasilenkiau. Be abejonių tai buvo ta beprotė. Eilinį kartą bandanti savo laimę. Ji tikrai pasiūtus, ne akimirkai nebuvau tuo suabejojęs.
- Visana?- atsargiai kreipiausi į merginą.
  Ji atsisuko į mane. Aš nustėrau. Mėlyni paakiai, raustelėjusios akys (nuo verkimo) ir rankoje peilis, o kaklas supjaustytas!
- Man skauda.- vos tesugebėjo išlementi ji.
- Neabejoju,- tarstelėjau ir surinkau greitosios pagalbos numerį.

  Laukdamas greitosios pagalbos, kadangi pats buvau daktaras pradėjau veikti. Pirmiausia išėmiau peilį jai iš rankų. Ji neturėjo jėgų priešintis. Tada paėmiau buteliuką vandens, kurį buvau paėmęs dėl viso pikto ir tas piktas atsitiko. Atsargiai ir labai švelniai apiploviau žaizdą. Visana tikrai buvo baisiai nukraujavus, šviesūs jos plaukai buvo permirkę krauju. Vaizdelis ne koks, pasakyčiau.

  Po 5 minučių atvažiavo greitoji. Pasisveikinau su kai kuriais pažįstamais ir padėjau įkelti leisgyvę merginą į greitosios pagalbos automobilį. Neįsivaizduoju, kaip ji dar sugebėjo pati kvėpuoti, nes žaizdos tikrai buvo beprotiškai gilios. Nuvažiavęs kartu su kolegomis į ligoninę, sužinojau, jog ją paguldė į reanimaciją. Nusprendžiau palaukti keletą valandų kol ji atsipeikės, nes vis tiek kol kas neturėjau rimtų planų.