Mirties mokslininkė (Trumpam sustabdyta.)

Kažkas ne taip

Džaideno akimis:

  Sėdėjau bare ir nors buvau apsvaigęs, bet suvokiau, jog kai buvau ligoninei ten buvo kažkas ne taip. O tada prisiminiau tai, jog daktaras sakė, jog Visana komoje. Na ką gi man arba stipriai melavo arba ji atsibudo kitą dieną. Suvokiau, jog reikia eiti namo išsiblaivyti, o tada jau aiškintis kaip, kas ir kodėl.

Ryte:

  Kokią 12 valandą jau buvau pilnai išsiblaivęs ir nedvejodamas pasukau link savo Kraislerio🚗. Po kelių minučių jau buvau ligoninei ir laukiau kol daktaras pagaliau išeis iš savo kabineto. Po keliolikos minučių laukimo jis pakvietė mane į kabinetą.
- Sveiki, daktare Alex. Turiu jums klausimą.
- Klausau,- smalsiai pasakė jis ir aš paklausiau.
- Kokio velnio, jūs mane apgavote, kad Visana komoje? Ji juk atsibudusi ir sveika.
- Užvakar ji buvo komoje, vakar ryte atsibudo ir mes atjungėme ją nuo aparatų. Tai viskas. Jai pasisekė, ji stipri mergina,- kai pasakė paskutinį sakinį daktariūkščio akys sužibėjo, nežinojau, ką tai turėtų reikšti.
- Galiu dabar ją aplankyti?
- Taip, žinoma. Mes ją po savaitės išleisime, nes pas ją nėra rimtų sužeidimų.- pridūrė jis, o aš linktelėjęs pasukau link Visanos.

  Tyliai pravėręs duris į palatą, nustebau. Mergina sėdėjo ir ramiausiai skaitė knygą.
- Sveika,- pasisveikinau.
- Taip, labas,- atsakė ji ir pasisveikinusi pasiūlė atsisėsti.

  Trumpam sudvejojau, nes ji elgėsi taip tarsi vakar nieko blogo nekalbėjo.
Atsisėdau prie jos ir paklausiau:
- Tai tu dar nepersigalvojai?
- Džaidenai, aš nenoriu nusižudyti. O vakar aš tiesiog norėjau pasižiūrėti į tavo reakciją.
- Tiesiog norėjai pasižiūrėti į mano reakciją!- sušukau nesitvardydamas,-  Tiesiog puiku! Na, pažiūrėjai ir kas toliau?
- Nieko, atleisk, negalvojau, jog taip stipriai priimsi.
- Visana,- padariau pauzę prieš žodžius, kuriuose nebuvau įsitikinęs dar užvakar, o dabar visiškai tikras,- aš tave myliu.- patariau ir nuleidau galvą.
Visana švelniai ranka pakėlė mano galvą ir žiūrėdama į akis rimtai, bet tik jai būdingu žaismingumu pratarė:
- Aš irgi tave, Džaidenai.

Dvejojau, nežinojau ką pasakyti ir staiga nusišypsojęs tėškiau frazę, kurią mėgau labiausiai savo gyvenime:
- Gerai, užteks šitos dramos. Per šią savaitę kelis kartus galbūt ateisiu aplankyti tavęs, nors ne, turi apsispręsti ir nuspręsti pati. Po savaitės kai tave išrašys, tu pasirinksi savo tolimesnį gyvenimą. Arba tu važiuosi namo ir mes daugiau nesusitiksim ir aš nesistengsiu tavęs išgelbėti, arba atvažiuosi pas mane, o toliau mes nuspręsime kartu. Sutinki?
- Džaidenai, jeigu aš tavęs nepasirinksiu, turėk omeny, aš vis tiek tave myliu.
- Gerai, iki.- išėjau ir paskubomis nuvaliau mažą ašarėlę.

Taip, trumpa dalis, bet svarbi. Sorry, kad ilgai nerašiau, nes kartais užmirštu, kad iš vis rašau istoriją, nes nuomonių gaunu tik iš vieno žmogaus. Prašau, parašykit bent trys skirtingi žmonės po komentarą ir aš būsiu labai dėkinga ir laiminga. Jums gi nesunku, o man malonu. Ir tada iškart pradėsiu rašyti kitą dalį. Ačiū, visiems kas skaito.