Visanos akimis:
Atsipeikėjusi apsižvalgiau. Taip, aš buvau ligoninėje ir prieš mano veidą pasirodė patenkintas seselės veidas, turbūt nužiugo, jog atsipeikėjau. Ji neskubėdama išsinešdino iš palatos, o aš pajutau, jog žvėriškai skauda kaklą.
Prisiminusi kas nutiko, sutrikau. Kas mane išgelbėjo? Tai nebuvo dar vienas mano tyrimas, aš papraščiausiai norėjau nusižudyti.
Išgirdau prasiveriant palatos duris. Atsisukau į tą pusę ir šiek tiek nustebau. Tai tas pats vaikinas šokęs kartu su manimi nuo skardžio? Lyg ir panašus. Išgirdau kaip jis sumurmėjo savo vardą, kad aš geriau jį atsiminčiau. Taip, tai tas pats mielas juodaplaukis, turintis užburiančias žalsvas akis - Džaidenas. Nuo kada aš taip apibūdinu kažkokį pasipūtusį daktariūkštį? Papurčiau galvą. Jis sukikeno. Suirzau.
- Kaip jautiesi?- pasiteiravo vaikinas.
- Skauda kaklą.- susiraukiau.
Jis nuoširdžiai nusišypsojo ir atsisėdo ant mano lovos kampo.
- Kodėl tai padarei? Vėl nesąmoningi tyrimai?
- Ne, tai ne dėl tyrimų.- nutilau. Gailėjausi, jog tai pasakiau, nes jis žvelgė labai susirūpinusiu žvilgsniu. Susigūžiau.
- O dėl ko?- švelniai tarstelėjo.
- Nesvarbu.- nukirtau aš.
- Aš daktaras. Noriu padėti. Gerai, tai labai banaliai skamba, bet jei būčiau atėjęs dešimčia minučių vėliau tavęs šiame pasaulyje nebūtų.- liūdnai išpyškinęs nejaukiai nuleido galvą Džaidenas.
YOU ARE READING
Mirties mokslininkė (Trumpam sustabdyta.)
RandomTai ne šiaip istorija apie merginą norinčią nusižudyti. Ne! Tai istorija paremta FAKTAIS! Faktais apie mirtį! Ši istorija gali pakeisti jūsų požiūrį į gyvenimą ir mirtį. Pati rašydama šią istoriją pakeičiau požiūrį į daugybę dalykų. Skaitykit, nenuv...
