Mirties mokslininkė (Trumpam sustabdyta.)

Trumpas atsisveikinimas

Džaideno akimis:

  Jau mėnuo kaip Visana pas mane gyvena. Nė karto nepastebėjau, kad jį eitų į darbą arba apie jį kalbėtų ir tai tikrai buvo keista, nes ji pirko maistą ir šiaip kaip pastebėjau turėjo pinigų. Kadangi šiandien pagal visus mūsų su ja susitarimus buvom nusprendę, jog ji važiuos namo, nusprendžiau pasiteirauti apie jos darbą, nes tikrai nenorėjau, jog ji grįžtų prie savo mirties tyrimų.

  Dabar buvo gan ankstyvas rytas, žinojau, jog ji dar minimum dvi valandas miegos. Nusprendžiau eiti pasivaikščioti į šalia savo namo esantį nedidelį mišką.

Visanos akimis:

  Išeiginėmis dienomis atsibundu apie dešimtą, dabar buvo aštunta. Keistoka...
Prisiminiau, kad šiandien teks grįžti į savo kuklų butuką. Tiesą sakant nelabai norėjau, bet vis dar turėjau šiek tiek vilties, jog ir Džaidenas nori, kad pasilikčiau.
Visą mėnėsį praleidau kartais užsukdama į savo laboratoriją, bet nieko Džaidenui nesakydavau, nes žinojau, jog jis nori, kad meščiau šitą pavojingą darbą. Nežinojau kuo dar galėčiau dirbti, nes buvau ne itin gabi švelniai pasakius.
 
  Nuėjau į virtuvę, nes nusprendžiau prieš važiuodama namo pavalgyti. Tik kai pasidariau savo mėgstamiausius sumuštinius su vienom salotom, kurių Džaidenas neapkentė, išgirdau atsidarant lauko durims.
- Labas rytas.- ne itin džiaugsmingai pasisveikinau.
- Sveika.- atitarė jis kresteldamas galvą ir žvilgteldamas į mano valgį. Šelmiškai nusišypsojau, jis nežymiai susiraukė.
- Klausyk, Visana, seniai norėjau tavęs paklausti.- susirūpinusiu balsu pratarė jis, atsisėsdamas priešais mane,- Ar tu visą šį mėnesį nedirbai?
  Linktelėjau ir pastebėjau, kaip jo akys išsipletė.
- Iš kur tu turėjai pinigų?- sutrikęs klausinėjo vaikinas.
- Iš santaupų juodai dienai,- rimtai šyptelėjau.
- Juk galėjai manęs paprašyti, būčiau davęs,- sunkiai atsiduso jis.
- Nemėgstu būti skolinga.- nukirtau griežtai. Jis nulenkė galvą, o paskui pakėlė ir uždavė dar vieną klausimą:
- Kai grįši į savo butą, vėl būsi mirties mokslininkė?- liūdnai pasiteiravo.
- Taip.- tarstelėjau neduodamas galimybės ginčytis.
- Duok savo adresą, kadangi esu ekstrasensas, galiu jausti nelaimes. Gali prireikti.- nusišypsojo.
- Gerai.- nusileidau aš ir užrašiusi ant lapelio adresą padaviau Džaidenui.
- Gerai tada pavežėsiu. Eime.

  Nuėjau paimti savo kuprinės ir nužingsniavau paskui Džaideną į jo automobilį.

Grįžusi namo atsidusau. Na ką sveikas, mano butuk, seniai nesimatėm ir tėškiausi ant savo lovos. Pati nepastebėjau kaip pradėjau šypsotis gulėdama. Buvau labai patenkinta šituo mėnesiu.

Pagaliau grįžau prie rašymo. Neužmirškit komentarų ir votų. Ačiū, kad skaitot.
P.S. Laukiu nors 1 komentaro tada parašysiu tęsinį.;)