Mirties mokslininkė (Trumpam sustabdyta.)

Pasekmės

Džaideno akimis:

  Po jos bučinio į žandą ilgai negalėjau atsitokėti, bet iš mano minčių mane prabudino blogą nešantis skambutis. Kodėl blogą? Nes aš ekstrasensas. Aš jaučiau, kad pakelus ragelį man nepraneš nieko gero. Ilgai galvojau, kai pagaliau pasiryžau pakelti ragelį išgirdau išsiblaškiusios moters balsą.
- Sveiki. Mes radome jūsų telefoną, pas jūsų merginą Visaną kišenėje. Ji kartu su ja sedėjusiu vaikinu papuolė į avariją. Jie numušė briedį. Užjaučiu.
- Ji gyva?!- tai buvo pirmas mano užduotas klausimas tai moteriai su besidaužančia širdimi krūtinėje.
- Daktarai daro viską ką pajėgia.- ramiai pratarė įvarydama dar didesnę man paniką. Buvau pasimetęs ir išsigandęs.
- Ji gyva?!!!- dar kartą pakartojau vildamąsis, kad ji atsakys man.
- Aš juk sakau, kad gydytojai daro viską ką gali padaryti. O vaikinas vairavęs mašiną. Jis... Į jį įsirėžė briedžio galva. Ir jis...- sustojo kalbėjusi ji.
- Ką jis?! Prašau netempkit, sakykit kaip yra.- mano paširdžius persmelkė siaubingas jausmas, buvau nejuokais sunerimęs.
- Jis... Jis žuvo. Žuvo vietoje akimirksniu. Iškart. Kol kas pailsėkit ir rytoj jau galėsite sužinoti kas atsitiko jai ir aplankyti jeigu leis gydytojai. Sėkmės, užjaučiu.- paaiškino viską ji ir aš padėjau ragelį kažką prieš tai suniurnėjęs.
   Haidenas buvo visai jaunas vaikinas, nepažinojau jo, bet žinojau, jog jis neturėjo mirti, už ką, giltine, už ką?!
  Po kelių minučių mano tokių minčių prieš mane pasirodė pilkšvas debesis, po ko jis pradėjo išryškėti. Tai buvo giltinė.
- Atėjo laikas.- sušnibždėjo ji.
- Jam tebuvo 18.- sumurmėjau aš.
- Ir kas? Jis vis tiek būtų pats nusižudęs.
- Nebūtų!- užprotestavau aš.
- Aš jam padėjau,- abejingai dėstė savo ta giltinė didžioji. Durnė ji, o ne giltinė! Pusprotė kažkokia, kuriai kažkas patikėjo tam tikru laiku žudyt žmones.
- Giltine, tau negraužia sąžinė ar tokios pas tave nėra?- pasišaipydamas tarstelėjau.
- Galvojau tu kažkuo įpatingas, o tu toks pat kaip ir visi, dar ta Visana visai įdomi, o tu banalybė. Tikiuosi, niekada tavęs daugiau nepamatysiu. Sėkmės pragare, nevykėli!- nusižvengė tik giltinėm būdingų juoku ir dingo.
  Aš stovėjau išsižiojęs gerą pusvalandį, ji niekada taip grubiai su manim nekalbėjo. Buvau lengvam šoke, o gal sunkiam, tiksliai nežinau.
  Na aš susipykau su giltine. Na, man sekasi. Tiesiog sekasi! Nekenčiu savęs. Tikiuosi, Visanai viskas gerai. Tikiuosi, ji gyva ir labai labai vyliuosi, kad jei ji išgyvens ji pradės labiau branginti gyvenimą.

Ačiū, kad perskaitėt. Labai atsiprašau, jei netikroviškai išreiškiau jo jausmus. Buvo išsitrynęs tekstas kelis kartus dėl to reikėjo perrašynėt ir dėl to galėjo gautis nenuoširdžiai. Komentuokit!