Mirties mokslininkė (Trumpam sustabdyta.)

Pamačiau ją

Džaideno akimis:

Atsibudau kratomas. Į mane žvelgė dvi juodos akys. Alex Morger. Tas pats šlykštus snukis, bet jau priminė draugišką.
- Kur aš?- apsidairiau ir supratau, kad jau rytas, o aš kažkokioje palatoje.
- Tu užmigai vidury koridoriaus, tai paprašiau, kad įneštų į palatą, nes labai trukdei.- draugiškai nusikvatojo daktaras. Tai buvo labai jam nebūdinga, bet mano galvoje sukosi visai kitos mintys, kurios nedavė man ramybės.
- Galiu aplankyti panelę Gobel?- pasiteiravau.
- Žinoma tik neužsibūkit ilgai.- tarstelėjo.
- Dėkui, iki.
- Iki, Džaidenai. Klausykit, gal nesipykstam daugiau, tai erzina.- nuoširdžiai nusišypsojo jis ir ištiesė ranką taikai.
Tuo metu aš tiesiogine šio žodžio prasme išsižiojau ir greitai paspaudęs jam ranką išdūmiau iš palatos.
Buvau šoke, dideliam šoke ir tik po kelių minučių blaškymosi, aš prisiminiau, kad užmiršau paklausti, kurioje palatoje Visana.
  Grįžau į priimamąjį, kur budėjo seselės. Ir sulaukęs atsakymo nieko nelaukdamas nudūmiau tenai.
  Atsargiai atidariau duris. Visana atsargiai pasuko galvą į garso pusę. Aš kelionės sekundėm sudvejojau, nes bijojau, kad ji dabar pradės verkti, o aš nežinosiu ką daryti. Buvo baisu. Ji nuo galvos iki liemens buvo apibintuota. Ji pilnai atsimerkė ir kai pamatė mane, švelniai šyptelėjo. Aš pasisveikinau, ji man atsakė gergždžiančiu balsu ir norėjo dar kažką pasakyti, bet nutilo.
- Kalbėk, aš klausau.- paraginau.
- Džaidenai, gali manęs neraminti, aš viską apgalvojau ir nusprendžiau...- ji nutilo, aš vos ją girdėjau ji kalbėjo pašnibždomis ir po pusės minutės atsidususi ji tęsė,- aš negaliu gyventi šioje žemėje, kai ant mano sąžinės guli geriausio draugo mirtis. Aš nusižudysiu, Džaidenai, ir šįkart tu manęs neišgelbėsi.- nutilo ji ir po dar kelių sekundžių pridūrė,- Atleisk.
  Aš tuo metu, tiesiog vietoje prieš Visaną, nieko neslėpdamas, apsižliumbiau ir tyliai paverkęs išėjau iš ligoninės, ir patraukiau į barą. Man žutbūt reikėjo nusigerti.