Mirties mokslininkė (Trumpam sustabdyta.)

Pirmas pasakojimas

Beje, jei netyčia patekai būtent į šią dalį būtinai ją perskaityk. Ji gali padėti tolesniam tavo gyvenimui. Ši dalis nestipriai susijusi su pačia istorija, taigi nepatingėkite. Ačiū, tiems kas perskaitys šią dalį. 😊😍

Visanos akimis:

  Sėdėjau Džaideno namų svetainėje ant sofos. Nusprendžiau paklausti apie mirtį, kad žinočiau viską detaliau, kad vėliau nereikėtų jo klausinėti. Taigi užsiminiau:
- Džaidenai? Gal papasakok ką žinai apie mirtį, vis tiek man reik žinot. O tu ekstrasensas taigi laukiu.- šyptelėjau. Pastebėjau juodaplaukio akyse dvejonę ir nerimą.
- O tu maždaug žinai kodėl kai žudydavaisi Dievas tau atsiųsdavo mane?- į prašymą klausimu atsakė jis.
- Aš netikiu į Dievą.- šaltakraujiškai atrėžiau.
- Aš ne apie Dievą. Tiesiog žinai kodėl niekada negalėdavai ramiai numirti, kaip pati sakai?- nežymiai suirzo vaikinas.
- Ne, o kodėl?- susidomėjau aš.
- Klausyk, tik įdėmiai,- griežtai tarstelėjo jis ir sulaukęs baikštaus mano linktelėjimo tęsė.- Kai tu nuspręsdavai baigti savo gyvenimą, likimas nuspręsdavo, kad dar ne laikas ir dėl to atsiųsdavo mane. Taip su kiekvienu žmogumi. Jei pavyzdžiui žmogus šoka iš dešimto aukšto, jis visai jaunas ir likimas dar negalvoja, jog jam metas mirti, tas jaunuolis tiesiog susiknęžina stuburą ir papuolęs į komą ar invalido vežimėlį kankinasi dar labiau. Ne neigsiu būna, kad jaunas žmogus šoka ir taip nusižudo, bet tai reiškia, jog atėjo laikas ir likimas pats nusprendė kaip jis mirs, bet dažniausiai tai pasireiškia per „nelaimingus“ atsitikimus. Jei nenori gyventi, tai nereiškia, kad nori mirti. Atsimink tai ir sakyk visiems kam ateis į galvą mintis žudytis. Mūsų gyvenimas suplanuotas ir dažniausiai mes mirštame kai padarome savo gyvenimo tikslą, kurį mums paskiria vėlgi LIKIMAS. Taigi aš manau, jog tikrai neverta žudytis, jei per tai papulsi į invalido vėžymėlį ar dar velnias žino kur. Geriau gyventi su suknistomis mintimis, bet būt sveikam negu gyvent ir kankinti kitus dėl savo kvailumo. Visai kitas reikalas kai žmogus jau serga kokia sunkia liga. Bet į šitą atvejį aš nesigilinau,- pavargusiu balsu išdėstė viską Džaidenas.
- Tai painu...- sutrikau aš.- ir toks įspūdis, kad tu kalbėjaisi su giltine, kad viską taip žinai.
- Taip, aš iš tikrųjų ir gan dažnai bendrauju su giltine. Ir nėra ji tokia baidyklė kaip visi sako. Ji tiesiog pavargusi dvasia.- šelmiškai nusišypsojo jis, bet vis dar buvo rimtas. Aš buvau šokiruota.

________________

Ačiū, kad perskaitėt šią dalį ir įsiskaitykit į Džaideno pasakojimą. Tai tiesa ir aš nemeluoju. Taigi tie kas galbūt šiuo metu svarsto žudymosi būdus, įsiklausykit į Džaideno žodžius ir pagalvokit ar tikrai verta žudytis. Visiems linkiu sėkmės!