Mirties mokslininkė (Trumpam sustabdyta.)

Antras pasakojimas

Viskas ką pasakos Džaidenas yra tiesa ir aš neišsigalvoju. Aš visiškai rimtai. Skaitykit įdėmiai!

Visanos akimis:

Kai atvažiavome į Džaideno namus pastebėjau, kad Haidenas labai nedrąsiai elgėsi. Kumštelėjau jį link vienos sesutės ir mirktelėjau, bet jis surimtėjęs atsisėdo svetainėje ir įsipatoginęs kėdėje atsiduso.
- Ko toks rimtas? Gerai, aš laukiu visos tavo istorijos ir visų priežasčių dėl ko pakeitei stilių. Laukiu...- tarstelėjau ir atsisėdau prieš jį.
Haidenas buvo dvejais metais už mane jaunesnis. Jam buvo tik 18 ir aš nemanau, jog tokio amžiaus normalu paskęsti depresijoje ar dar velnias žino kur. Kai Haidenas pradėjo pasakoti apie savo nenusisekusią meilę, mano galvoje sužibėjo idėja.
- Klausyk, tu turbūt supranti, kad aš nelabai padėsiu susitvarkyti tavo mintims ir aš žinau, kad Džaidenas tai gali. Jis puikiai viską žino apie mirtį ir manau perkalbės tavo mintis.- išdėsčiau aš ir pastebėjau Haideno akyse visišką abejingumą. Kadangi jau buvo vakaras žinojau, jog Džaidenas išsiuntė seses miegoti, o pats greičiausiai dabar guli savo lovoje.
Nekreipdama dėmesio į visiškai šaltą Haideno veidą nubėgau į antrą aukštą į Džaideno kambarį. Staigiai atidariusi duris buvau priblokšta tuo ką pamačiau. Džaidenas ramiai gulėjo savo lovoje ir visiškai laisvai bendravo su kažkokiu pilku debesiu šalia jo lovos.
- Džaidenai? Viskas gerai?- buvau išties šokiruota ir išsigandusi.
- Taip, viskas gerai. Kažko norėjai?- po šių jo žodžių pilkas debesis staigiai pradingo, Džaidenas atsistojo ir draugiškai nusišypsojo.
- Taip norėjau paprašyti, kad tu pakalbėtum su Haidenu ir nuramintum jį. Būčiau labai dėkinga, o ir aš paklausyčiau jau antro tavo pasakojimo. Džaidenai, o čia tik ką buvo giltinė ar ne?- baimingai pasiteiravau.
Jis linksmai linktelėjo, nusikvatojo ir paėmęs mano ranką pradėjo leistis laiptais, taip ramindamas mane, bet tai nepadėjo. Aš ką tik mačiau giltinę! Tai nerealu!
Džaidenas ramiai klestelėjo priešais Haideną ir sulaukęs manęs, kol aš atsisėsiu šalia jo, jis ramių ramiausiai paklausė Haideno:
- Tai ką, norim numirti.
- Aš tiesiog pradėjau labai dažnai apie tai galvoti.- atitarė mano draugas.
- Bandysim sutvarkyti situaciją.- tarstelėjo Džaidenas.
- Mhm,- numykė Haidenas nežinodamas kaip kitaip reaguoti.
- Paklausyk, vaikine. Greičiausiai tu nepagalvojai apie pasekmes ar ne? To ką tu nori padaryti. Gerai, o dabar paklausyk ir nieko nesakyk iki kol nepabaigsiu,- įsitikinusiu balsu tarstelėjo Džaidenas ir pastebėjęs kaip Haidenas baikščiai nurijo seilę, tęsė toliau,- Pomirtinis gyvenimas egzistuoja ir greičiausiai jūs apie tokį girdėjote,- atsisuko į mane jis ir mirktelėjęs tęsė toliau.- Taigi. Po mirties žmonės pavirsta į skrajojančias dvasias, kurios ištikrųjų egzistuoja, tuomet jie tampa angelais sargais ar panašiai ir saugo žmones arba kenkia žmonėms. Toks jų tikslas.- pratarė įsitikinusiu balsu ir atsidusęs tęsė,- Žmonės miršta tada kai jiems ateina laikas arba kai jie įvykdo savo gyvenimo tikslą. Kai tu miršti tavo kūnas po mirties būna sąmoningas dar visas 3 minutes. Turint omeny, kad tu nekvėpuoji ir tavo širdis sustojusi tai tikrai daug. Per tas kelias minutes žmogui prieš akis skrenda vaizdai viso jo gyvenimo ir galbūt visokie geri ar blogi prisiminimai. Tuo metu žmogus yra labai sumišęs ir pasimetęs, bet,- padaręs staigią pauzę nusišypsojo vaikinas,- jis kuo puikiausiai supranta, kad miršta ir persikelia į kitą pasaulį. Tuomet jis būna panikoj, nes dažniausiai jis to nenori, bet jis tai supranta, kad miršta. Prisimena visus savo blogus ar gerus poelgius ir svarsto kur papuls į rojų ar pragarą. Jis blaškosi, bijo, bet nieko negali padaryti, jis juk miršta! Ir tuomet jis ar jo siela, vadinkite tai kaip norite, atsiskiria nuo kūno ir palieka mirtingųjų pasaulį. Galbūt jūs dabar pagalvosit, tai puiku, juk tuomet tu nemirtingas skrajoji kažkur, nieko nedarai, esi visiškai laisvas, bet NE!- įsijautęs sušuko Džaidenas ir mes nuo netikėtumo kartu su Haidenu pašokome nuo kėdžių, o Džaidenas vėl apsiraminęs aiškino toliau,- Jūs privalote daryti savo darbą, kai mirštate. Tuomet jūs stebite mirtingųjų gyvenimą ir padedate arba kenkiate jiems, bet maža to, jūs matote savo giminaičius taip pat ir stebite kaip jie kankinasi, kai jūsų nebėra ir jūs kenčiate kartu su jais! Nes neturite išeities ir maža to, kad jūs mirėte tai jūs dar padedate mirti kitiems savo būsimiems kolegoms. Viskas šiandienai užteks ir taip manau gerai jums viską išdėščiau. Pavežėsiu Haideną namo, o tu eik miegoti, Visana.- baigė pasakojimą Džaidenas.
Mes su Haidenu tik dabar suvokėme, jog abu buvome išsižioję ir užsičiaupusi aš dar pridūriau Džaidenui pavymui:
- Po tokio labai abejoju ar kada iš vis užmigsiu!
Jis ramiausiai sukikeno ir nusivedė Haideną prie savo automobilio, o aš nuėjau į kambarį ir bandžiau susitvarkyti su mintimis.

____________________
Viskas ką sakė Džaidenas tiesa ir tai patvirtinta mokslininkų. Galvokit ką norit, bet pagalvokit. Tai tiek, tikiuosi, patiko. Sėkmės gyvenime ir pomirtiniame gyvenime!!! ;)