Mirties mokslininkė (Trumpam sustabdyta.)

Ne laiku ir ne vietoj

Nuotraukoje vaikinas panašus į Džaideną. Gero skaitymo ir ačiū už komentarus bei votus. 😍😆

Haideno akimis:

  Eilinis pirmadienio rytas. Šiandien man laisvadienis. Taigi nusprendžiau nueiti į sporto klubą. Dažnai ten lankydavausi taigi atrodau maždaug taip:

  Nenoriu girtis, bet tikrai esu gražus. Chirurgo profesija man tikrai netinka, bet ką aš galiu padaryti, jei esu protingas ir gabus.

  Bėgdamas bėgimo takeliu, prisiminiau, jog Visana man neskambino jau tikrai gan ilgai. Vis dar be bėgdamas pagalvojau, jog dabar aš pats jai turėčiau paskambinti. Buvom labai geri draugai ir tikrai dažnai susitikdavome, taigi šiek tiek susirūpinau.

Visanos akimis:

  Jau savaitę gyvenau pas Džaideną. Jis gan pastabus ir linksmas, taigi kai būname kartu gan linksmai praleidžiame laiką. Nenuobodžiauju. Man jis pradėjo patikti, nors vis dar galvoju kodėl nedvejodama sutikau pas jį pagyventi, bet tikrai nesigailiu.
  Kadangi buvo pirmadienis, jis buvo darbe, o aš svarščiau ką norėčiau daryti. Netikėtai išgirdau skambutį. Paskutiniu metu man mažai kas skambina, taigi nustebau.
- Labas, Visana. Seniai nesimatėm.- pasigirdo balsas. Atpažinau jį iškart.
- Sveikas, Haidai,- mėgau jį taip vadinti. Išgirdau kaip jis atsiduso. Žinojau, jog nemėgo to, bet aš vis tiek šelmiškai nusišypsojau.- Ko toks uždusęs?- pasiteiravau, nors numaniau atsakymą.
- Aš sporto klube. Pagalvojau, seniai nesimatėme, gal susitikime,- pasiūlė jis vis dar sunkiai alsuodamas.
- Gerai.- nedvejodama sutikau.
- Pasakyk kur esi. Atvažiuosiu paimti.
  Pasakiusi Džaideno namų adresą, sulaukiau nejaukios tylos ir nusakomo klausimo:
- Kodėl tu ne namie?
- Aš pas Džaideną dabar gyvenu. Atvažiuok ir aš tau viską papasakosiu iš eilės. Ok?
- Gerai, po 15 min būsiu. Iki.- atsisveikino ir padėjo ragelį.

  Nusprendžiau jam papasakoti viską. Numaniau, jog pyks dėl kaklo, bet nieko negalėjau pakeisti, o jis buvo mano geriausias draugas. Greitai susiruošusi ir išėjusi iš namų užrakinau duris su atsarginiais Džaideno raktais.

  Jis gan greitai atvažiavo ir mes greitai buvome kavinukėje. Papasakojau jam viską. Jis iš pradžių buvo sutrikęs ir piktas, bet paskui nusiraminęs pasiteiravo kaip mano kaklas.
  Vakaras praėjo tikrai greitai ir gan neblogai. Paprašiau Haideno nuvešti mane atgal. Jis nesipriešino.

Džaideno akimis:

  Šiandien tikrai buvau labai pavargęs. Grįžęs namo ir įvažiavęs į garažą ir pastatęs savo mašiniuką, pastebėjau kaip prie mano namo sustojo balta Audi Q5.

  Jos savininkas tikrai neabejoju, jog buvo tikrai turtingas. Tuo pačiu metu iš jo išlipo Visana. Pasilenkusi prie praverto vairuotojo lango pakštelėjo jam į skruostą ir pasuko link mano namų. Mano savimeilė buvo šiek tiek įžeista.
  Įžengęs į namus beveik kartu su Visana, lyg niekur nieko klestelėjau ant sofos. Visana atsisėdo šalia. Man tai nelabai patiko, kadangi vis dar buvau suirzęs.
- Ko toks liūdnas?- švelniai pasiteiravo mergina.
- Kur buvai?- ignoravau jos klausimą.
- Na su draugu - Haidenu kavinėje. Vakarieniavome.
- Su draugu?- pasitikslinau.
- Su draugu.- ramiai patvirtino ji.
  Nežinau kodėl, bet buvau gan stipriai supykęs.
- Draugu, sakai?- su pašaipėle balse paklausiau.
- Na, taip. Kas tau yra? Ko tu mane kamantinėji?- suirzo ji.
- Ne, nieko. Šiaip įdomu.- kvailai išsiviepiau.
- Tu pavydi, Džaidenai?- šelmiškai paklausė ji.- Jis nėra mano vaikinas. Dabar tau lengviau?- nusikvatojo.
- Aha,- kvailai išsiviepiau ir abu pradėjome juoktis.