Mirties mokslininkė (Trumpam sustabdyta.)

Netrukdyk!

Visanos akimis:

  Atsipeikėjusi ir prisiminusi kas nutiko nežymiai susiraukiau. Kodėl Džaidenas visada man trukdo ramiai numirti?! Aš suprantu, kad jis daktaras, bet mano gyvenimas yra mano gyvenimas ir jokie daktarai ar ekstrasensai man nesutrukdys jo nutraukti!
Išgirdau kai atsiveria palatos durys ir už jų pasirodė Džaidenas. Piktai įsistebeilijau į jį. Jis ramiai prisiartino ir atsisėdo šalia manęs.
- Tu turi vėl persikraustyti pas mane, nes...- nesuspėjo pratęsti jis kai aš jį pertraukiau:
- Ne!!!- nukirtau griežtai.
  Jis sutriko ir šiek tiek nusiminė, o aš variau toliau, man visiškai nebuvo jo gaila!
- Kodėl tu man visada trukdai normaliai numirti?! Žmogau, kas tau negerai?! Ką aš tau padariau, kad dabar negaliu ramiai numirti?! Ir man visiškai nerūpi, jog tas mėnuo tavo namuose buvo geriausias mano gyvenime, vistiek aš noriu numirti!- sušukau.
  Jis palaimingai išsišiepė, bet surimtėjęs pradėjo dėstyti savo teoriją:
- Visana, paklausyk. Aš tik ką kalbėjau su daktaru ir jis aiškino, jog turės pervesti tave į kitą palatą ir gydyti tavo psichiką. Ar tu to nori? Ar geriau ramiai užmiršti kas yra mirtis mano namuose? - su vilties kibirkštėle akyse pratarė jis.
  Neslėpsiu, bet aš išsilydžiau. Jo žvilgsnis buvo toks užburiantis. Tas žalsvas atspalvis jo akyse mane paskandino užmarštyje.
  Pala ką?! Pasipurčiau. Kas čia, po galais, buvo?! Man galvoj negerai ar ką?         Jis vis dar laukė mano atsakymo.
- Aš mirties neužmiršiu ir vis dar tęsiu savo darbą, o į tavo namus vėl persikraustysiu tik su viena sąlyga!- pareiškiau su šelmiška šypsena ir tęsiau toliau.- jei tu taip pat padėsi man su mirties tyrimais? Sutinki? - viltingai pažvelgiau į jį.
  Jis linktelėjo, nes buvo šokiruotas ir iš kitos pusės neturėjo kito pasirinkimo. Buvau jam nuoširdžiai dėkinga už būsimą pagalbą. Ir nusprendžiau kol kas nesižudyti.

Myliu jus visus. Būtinai komentuokit. Šita dalis išėjo tokia cute. 😊😄 Pirmi meilės požymiai, Visana, atsargiai.😍😄