Mirties mokslininkė (Trumpam sustabdyta.)

Triuškinanti tiesa

Gan ilgai nekėliau dalių, bet taip išėjo, atsiprašau. Malonaus skaitymo!

Džaideno akimis:

Ryte:

   Kai tik pramerkiau akis prisiminiau viską kas įvyko vakar ir nė nedvejodamas pradėjau ruoštis. Kai buvau susitvarkęs, nusiprausęs ir apsirengęs patraukiau prie mašinos ir jau po kelių minučių buvau prie ligoninės. Įbėgęs pro duris iškart patraukiau prie seselių posto ir pradėjau klausinėti. Kaip, kas ir kodėl? Jos greitai iškvietė gydytoją ir aš pirmas pradėjau mūsų ne itin malonų pokalbį.
- Kaip laikosi ir kas atsitiko Visanai?
- Priminkite, kokia jos pavardė?
- Gobel.- nedvejodamas atsakiau.
- Aišku, o kas jūs toks jai?
- Vaikinas,- skubiai sumaliau.
- Koks jūsų vardas?
- Aaargh. Ar tai turi didelę reikšmę atsakymui?- suirzau ir greit atsakiau,- Džaidenas.
- Pala, Džaidenai, ar man atrodo ar aš jus matęs?- ramiai pasiteiravo daktaras.
- Ammm.- bandžiau prisiminti. Ir man prieš akis iškilo tas pats plikas ir nemalonaus veido vyriškis, tada aš jį aiškiai prisiminiau ir dar stipriau įtūžau.- O jūs atsitiktinai, ne Alex Morger?
- Taip, Džaidenai, aš Alex Morger.- pašaipiai sukikeno tas psichas ir taip pat mane prisiminė.
- Puikumėlis,- sarkastiškai sumurmėjau,- Tai išstenėsit, šiandien, kas jai atsitiko?- užrėkiau ant jo, nes jau buvo plyšusi kantrybė.
- Mes padarėme viską ką galėjome.- apsimestinai apgailestavo daktariūkštis.
- Aš ir be jūsų žinau, kad jūs nieko negalite! Gerai, sakykit pagaliau, kaip yra.- truputį aprimau.
- Ji komoje, apgailestauju.- pratarė jis.
  Tuo metu mano širdis nustojo plakusi ir aš susmukau ant šalia manęs buvosio suoliuko, Alexas prisėdo šalia. Iš paskutiniųjų jėgų paklausiau tuo metu labiausiai rūpimo klausimo:
- Kokią tikimybė, kad ji pabus?
- 50/50. Nieko negalime žadėti, bet jei jums palengvės, galiu pasakyti jos paskutinius žodžius prieš komą.
  Beviltiškai linktelėjau ir laukiau ką jis pasakys, man jau buvo visiškai nusispjaut, kad jis Morgeris ar dar koks velnias. Šiuo metu norėjau palikti pasaulį kartu su Visana.
- Mūsų darbuotojas išgirdo tai. Ji pasakė: Nekenčiu savęs. Tu buvai teisus, Džaidenai. Apgailestauju ir dabar jus palikusiu, nes manęs laukia kiti pacientai.- pasirodė, kad visą tai jis pasakė nuoširdžiai, bet man tai nerūpėjo aš jaučiau, kaip mano skruostais ritosi ašaros. Paskutinis jos žodis buvo Džaidenai. Pradėjau be perstojo verkti negalėjau sustoti ir tik dabar supratau, kaip stipriai aš ją myliu. Norėjau išnykti, neegzistuoti, bet vis dar gulėjau vidury ligoninės koridoriaus ir žliumbiau kaip mažas vaikas, netekęs mamos.

Banalu, bet tikiuosi patiko. Komentuokit, jei sukėlė nors kokių emocijų.