Mirties mokslininkė (Trumpam sustabdyta.)

Velnias!

Džaideno akimis:

Praėjo tik kelios dienos kai nesimatėme  su Visana. Buvau darbe, bet širdyje jaučiau nerimą. Nežinojau, kaip elktis. Nuojauta sakė, kad tai susiję su Visana.
Nuėjau pas vyriausiąjį daktarą ir pranešiau, kad jaučiu, jog kažkas rimto atsitiko mano pažįstamai. Mūsų Vyriausiąsis buvo labai supratingas žmogus. Jis tik draugiškai linktelėjęs, mostelėjo durų pusėn ir nusišypsojo. Aš padėkojau ir išdūmiau iš kabineto.

  Lėkiau namo kiek galėjau, nes neatsiminiau kur ji gyvena. To lapelio niekaip neradau. Velnias! Kodėl taip nesiseka?! Po gerų penkiolikos minučių pagaliau radau tą sumautą lapelį ir išdūmiau pas Visaną. Dabar mano širdis plakė dvigubai greičiau nei įmanoma. Siaubingai bijojau! Greit prilėkęs prie durų pradėjau nekantriai skambinti į duris. Nieks neatidarė! Ar jūs rimtai?! Man reiks laužti duris? Netikėtai, nors iš dalies tikėtai išgirdau už durų tylų kukčiojimą. Taip ir maniau! Šūdas! Reikia laužt duris! Daugiau negalvojęs su didžiuliu trenksmu įsiveržiau į jos butą. Pribėgau prie vonios durų. Tas irgi išlaužiau. Visana vos kvėpavo, bet ji dar buvo atsimerkusi. Išgirdau kaip tyliai sušnibždėjo:
- Atleisk.
- Nagi,- vos neapsiverkiau žiūrėdamas į jos negailestingai supjaustytas rankas.
  Greitai paskambinau greitąjai ir kai turėjau laiko paskambinau į durų remontą ir susitariau, kad ateis vyrukai ir pakeis dvejas duris.
  Ant rankų paėmęs Visaną nunešiau į tik ką atvažiavusį automobilį.
Buvau baisioje panikoje laukdamas kol daktarai leis man aplankyti merginą.
  Iš dalies pykau ant Visanos, nes ji žadėjo savęs daugiau nežaloti, bet supratau, kad tam gali būti kita priežastis...

Neužmirškit komentuoti. Jei kas labai nepatinka ar patinka sakykit. Ačiū už viską. Iki. ;)