Banalu, Bet Kitaip Mylėt Nemoku (✔)

•4•

Nors Rojus nepritarė Elzės sumanymui, galiausiai nusileido su sąlyga, kad į pasalą eis ir jis. Privažiavę prie ligoninės taip arti, kiek tik galėjo, toliau nutarė eiti pėsčiomis. Tamsa pridegė juodu, kaip ir vaikystėje išmoktas tylus elgesys naktimis statant barikadas.

-Čia, Elze, lendam po šiais krūmais,- kuo tylesniu balsu prakalbo merginos brolis.- Iš čia viskas matos, kaip ant delno ir ššš paklausyk...

Sekundei, rodos, abu sulaikė kvėpavimą, kai staiga Elzė susiėmė už burnos.

-Čia, juk Dainiaus balsas, ką jis daro?

Iš kur man žinot? Atsipeikėk, aš tik neseniai sužinojau, kuo tu ir tavo žmonės užsiimat ir tu nori, kad dar labiau velčiausi į šitą mėsmalę?! Viskas. Man gana. Aš traukiuosi.

Po Dainiaus žodžių sekė tyli aimana išsiveržusi iš vaikino lūpų, bet net ir ji girdėjosi tylioje naktyje.

-O Dieve, tas vyras jį primuš! Einam, greičiau,- Elzė jau stojosi iš už krūmų, kai Rojus stipriai suspaudė jos riešą.

-Gal išprotėjai? Argi, nematai, kaip giliai įklimpęs, tas tavo bachuras?!

-Juk negaliu tiesiog stebėti, kaip jį talžo kažkoks psichas,- vėl pasigirdo keli stiprūs smūgiai, dar labiau išaukiantys merginos išgąstį.- Jei Raimonda būtų Dainiaus vietoje irgi taip ramiai lindėtum krūmuose ir stebėtum?

- Juk žinai, kad Raimonda niekada, taip...

-Nežinau ir tu nežinai!- piktai nutraukė Elzė.

Prie Dainiaus stovėjusio vilkiko šviesos apšvietė ant asfalto gulinčio kraujais pasruvusio vaikino veidą. Tai pamačiusi Elzė iš savęs išleido keistą garsą. Rojus tik dar labiau suspaudė jai riešą.

-Jie išvažiavo. Einam. Rojau, prašau, paleisk mane,- Elzė pasižiūrėjo į Rojų pilnomis ašarų akimis.

-Gerai, gerai, tik atsargiai,- po truputį atleisdamas sesers ranką pasakė vaikinas.

Elzė pasileido bėgti. Rojus lėtai sekė iš paskos, dairydamasis, ar niekas jų nemato. Nors jie buvo galinėje ligoninės pusėje, kur mažiau judėjimo, ypač naktį, vis tiek norėjo būti užtikrintas. Vos pasiekusi Dainių Elzė krito ant asfalto šalia jo, rankomis lytėdama sumuštą vaikino kūną tarsi tikrindama jam tekusių smūgių rimtumą.
-Elze...ką tu čia veiki?- nuskambėjo kimus Dainiaus balsas, dar prieš kelias akimirkas svaisčiojęs grasinimus, dabar vaikinas vargiai galėjo atsistoti niekieno nepadedamas.

-Ššš...viskas gerai, juk čia pat ligoninė, jie tau padės ir...

-Ne, negali manęs vežti į ligoninę, prašau, Elze. Tu nesupranti, bet vežk mane namo ir aš tau viską paaiškinsiu. Čia tik keletas smūgių, bus porą mėlynių ir tiek...Man viskas gerai.- Elzė paglostė Dainiaus plaukus ir pažvelgė į Rojų stovintį priešais juos.

-Nagi, eime, vaikine,-Rojus suėmė Dainių už pažastų ir nuvilko ligi automobilio.

Kraujo kvapas netruko pasklisti po visą automobilio saloną.

-Važiuojam iš čia,- užvesdamas automobilį metė Rojus.