Banalu, Bet Kitaip Mylėt Nemoku (✔)

•20•

-Suk kairėn,-  nenuleisdamas akių nuo vaikino, o ginklą nutaikęs į Elzę lyg žinodamas šio silpniausią vietą,  įsakė žilagalvis.

Kiek Dainiaus akys spėjo aprėpti vyrą, jis atrodė ne naujokas: trumpi žodiniai įsakymai, įstabus žvilgsnis, prabangus kostiumas piršte piršo išvadą, kad jis ne šiaip koks užsakytas vyrukas, paleisti kulkų jiems į galvas. Tad kas jis toks?

Posūkis vedė į atokų miško keliuką, kuris nežadėjo nieko gero. Vien medžiai ir krūmai. Atoku. Taip atoku, kad ir didžiausią judviejų pagalbos šauksmą išgirstų nebent medžiuose tupintys paukščiai.  Staiga keliuku nustrykavusi stirna privertė vaikiną mąstyti, suvokti kas vyksta aplinkui. Jis, Elzė ir pusamžis vyras, bet kurią sekundę galintis patiesti juodu.

Bet dabar atrodė, kad žilagalvis skaito jo mintis. Lyg jis seniai žinotų viską apie Dainių ir jo merginą, apie planą užrišti visą purviną reikalą. Vieną Dainius suprato puikiai- čia ne Juras, nuolat myžantis į kelnias,  ne bailys, gyvybes gebantis atimti tik anestezuotiems paciantams su užmerktom akim. Šis vyras dvelkė keista ramybe, tarsi laikyti ginklą rankose būtų buvusi jo kasdienybė, įprasta kova dėl išlikimo nelyginant senam vilkui žudyti nekaltas aveles. Puikiai suvokė, kad šiandien jis gali būti nušautas ir ranka tam vyrui tikrai nesudrebės prieš nuspaudžiant gaiduką, bet kas jis toks, kad verkautų dėl savo gyvybės, kai šalia sėdi Elzė.  Dabar stiklinės jos akys žvelgė į tolį ir pirmą kartą jis negalėjo iš jų perskaityti apie ką šiuo metu mąsto mergina.

-Jūs Giedrius, tiesa?-netikėtai užduotas vaikino klausimas privertė vyriškį suglumti. Bet užuot dar tvirčiau įrėmęs ginklą į Elzės galvą šis ramiu balsu davė aukso vertės atsakymą Dainiui.

-Ilgai užtrukai, kol susivokei, berniuk.

Dainius numynė stabdžių pedalą ir automobilis lėtai dunksėjantis miško keliu tuoj pat sustojo. Dabar jau iš pusės žvilgsnio, kuris liepsnote liepsnojo pykčiu,  kurį vis užliedavo baimė, vaikinas galėjo perskaityti Elzės mintis. Tu savižudis.

-Kaip tik jūsų ieškojau, Giedriau.

Išlipusius iš pilko automobilio juos pasitiko dar pilkesnis vaizdas aplinkui: šimtametės pušys, kai kur iš jų belikę tik styrantys kelmai ir jokio civilizacijos ženklo, o  pažvelgus į vyriškį šis atrodė dar labiau pasitikintis savimi, vis dar nutaikęs ginklą į juodu, rodos, tik ir laukė kada galės išgirsti driokstelėjantį šūvį. Jo veide karts kuo karto žaidė sarkastiška šypsenėlė pašiepdama Dainiaus pastangas išsigelbėti.

Nevyniodamas žodžių į vatą, žiūrėdmas tiesiai į akis Dainius pasakė, tai ko šiuo metu mažiausiai tikėjosi žilaplaukis.

-Jus išduoda jūsų paties vyrai. Seka pasakas į akis, o už nugarų... gal geriau pats paklausykit,- pasakė kelis kartus paliesdamas telefono ekraną.

-Manai, aš visai durnas, kad...- Giedrius nespėjo užbaigti sakinio, kai jo ausis pasiekė duslus moteriškas balsas sklindantis iš paleisto diktofono.

-Aida Simanaitytė jums kažką sako?