Banalu, Bet Kitaip Mylėt Nemoku (✔)

•12•

-Greičiau, spausk,- paliepė Lukui ir šis nerangiai spustelėjo greičio pedalą.

-Negi manai, kad jį rasi namuose? Juk jis ne toks kvailas, žino, kad jo ieškai.

-Tai ką man siūlai?!- suriko Juras.

Vilkikas sustojo prie Dainiaus namų. Juras iškart puolė dairytis pro langus, taip apeidamas visus, kol galiausiai suprato, kad nieko nepeš.

Sustojęs prie durų koja patikrino jų stiprumą.

-Reikia laužti,- nusprendė jis.

-Nematai, kad namas tuščias? Nebūk durnas, Jurai,-  perspėjamai metė Lukas mindžikuodamas po Dainiaus sodybą, akį vis užmesdamas į tujas, kurios tankiai augo aplink visą jo namą. Jau grįžosi eiti link vilkiko, kai išgirdo stiprų trenksmą. Atsigręžęs pamatė jau išlaužtas duris ir Jurą žengiantį per slenkstį. Visiškas psichas,- pagalvojo vaikinas.

Nieko kito neliko, kaip tik žengti iš paskos Jurui. Įėjusius į vidų, juos pasitiko aštrus degėsio kvapas sklindantis iš virtuvės, krūva plastmasinių buteliukų nuo vandens. Ant žemės voliojosi pilkas pledas ant kurio švietėsi kraujo dėmės. Bet jokio vaikino čia nebuvo.

-Po velnių,- ranka nušluodamas buteliukus nuo stalo nusikeikė Juras.

-Dingstam iš čia, vis tiek nieko nerasim,- iš virtuvės šūktelėjo Lukas.

Lyg negirdėdamas vaikino žodžių jis toliau apžiūrinėjo sveitainę spartydamas tuščius butelius sau po kojomis.

-Ką ten turi?- paklausė Juro, kuris buvo įsistebeilijęs į kažkokį prirašytą lapuką.
Išgirdęs klausimą išsišiepė, tiesdamas lapelį Lukui.

-Kas ta Elzė?- paklausė jis žiūrėdamas į juodu tušinuku prirašytą lapelį, kurio viduryje puikavosi apvestas telefono numeris. Elzės numeris.

-O tu sakei, kad nieko nerasim,- ištraukęs lapelį iš vaikino rankos tarė Juras.

Sugrįžęs į popietinę darbo pamainą Juras nejautė jokio nuovargio, atvirkščiai, juk tikėjosi nieko nerasti tame name, o čia bent plaukas už kurio galima užsikabinti.

-Jurai, gavome Aidos Simainytės tyrimų rezultatus,- žvaliu balsu pranešė į chirurgo kabinetą įžengusi Simona. Slaugė rankoje laikė merginos ligos istoriją.- Jai prasidėjo vidinis kraujavimas, jau ruošiam operacinę.

-Kuris laipsnis?- atsiduso Juras.

-Ačiū Dievui pirmas.

-Ta mergina taip lengvai nepasiduos, gerai kuo greičiau viską suruoškit, aš jau plaunuosi rankas.

Maudamasis pirštines Juras prisiminė Giedriaus žodžius „Mums reikia sveikų, jaunų plaučių...“ Ir iš karto nusipurtė nuo tokios minties. Taip, jis diagnozuodavo savo pacientams smegenų mirtis, o kartais net jas paskubindavo jei būdavo įsitikinęs, kad žmogus ilgai negyvens, nelegaliai paimdavo iš anksto užsakytus jų organus, ir organizuodavo pervežimus, bet niekada nežudė tyčia. Nežudys ir šį kartą nesvarbu kokius pinigus jam pažadėtų už šį purviną darbą. Jis prisiminė ritmingą merginos kvėpavimą, gilius įkvėpimus. Ir tuos sergančios širdies tvinksnius, tik jie ir galėtų išduoti, jog ji serga, tikrai ne tos degančios gyvenimu ir viltimi akys. Jai dvidešimt dveji ir ji nori gyventi. Tai kodėl jis turėtų ją žudyti?