Banalu, Bet Kitaip Mylėt Nemoku (✔)

23

Ligoninė kvepėjo mirtimi. Jos baltose sienose Elzei norėjosi nutapyti angelus, kurie ramintų verkiančiuosiusius ar laukiančius paskutiniosios, galbūt tai palengvintų kančias.

Rojus sėdėjo ant nutrintos kėdės spoksodamas į vieną tašką. Kruvinais marškiniais, o pravertos jo lūpos kuždėjo bereikšmius žodžius besiliejančius iš nevilties. Iš negalėjimo nieko padaryti.

Dainius sugrįžo laikydamas telefoną rankose.

-Juos pagavo. Juras ir jo draugeliai daugiau niekada negrįš į šitą ligoninę.

-Koks dabar skirtumas, kas grįš ir kas negrįš. Jei nebūtum atsiradęs mūsų šeimoj, dabar Leila negulėtų reanimacijos skyriuje, apskritai, niekuo nebūtum rizikavę. Palik mus ramybėj,-nepasukdmas akių kalbėjo Rojus.

-Jei nori kažką kaltint, tai kaltink mane. Ne jis, o aš pakišau Leilą,- įsiterpė Elzė.

-Ne tik apie ją kalbu. Kiek kartų mes abu galėjom mirti gelbėdami jį? Elze, atsipeikėk! Nors kartą pripažink, kad aš teisus...

-Atsiprašau, šitaip neturėjo baigtis, geriau eisiu,- vaikinas apsisuko pirštais perbraukdamas Elzės ranką.

-Palauk, neik...- ji nusekė iš paskos, bet šiltos jo lūpos, nugulę ant kaktos privertė paklusti.

-Elz, paklausyk. Geriau kurį laiką nesirodykim kartu prie tavo brolio. Jam dabar sunku. Jo vietoj elgčiausi taip pat.

-Kurį laiką?-išsigandęs Elzės balsas pažadino menkutį šypsnį vaikino veide.

-Ne amžinai, nesijaudink. Ateik, jai viskas bus gerai, pamatysi. - ištiestos rankos švelniai priglaudė Elzę arčiau savęs.

-Žinau,-sukuždėjo jam į ausį.

Atsigręžęs vis dar matė sekantį merginos žvilgsnį, bet nujautė, kad pasilikti būtų neprotinga, ypač, kai Rojus taip kenčia. Juk nenuostabu, kad jis kaltina Dainių, jis pats save kaltina, bet ką kaltė dabar gali padaryti? Palengvinti Leilos kančias? Grąžinti dešimtis gyvybių? Nieko. Liko tik belaukti. Ir tikėtis, kad viskas susitvarkys, kad pragaro vartai atsivers tiems, kurie jų ir nusipelnė, o ne tiems, kurie turi širdis.

-Jis išėjo,- prisėdusi šalia brolio pasakė tarsi ne jam, o toms baltoms sienoms.

-Kodėl? Kodėl rizikavai viskuo dėl jo?- Rojaus akyse spindėjo ašaros, kurioms pritrūko jėgų nusiristi skruostu žemyn.

-Nes aš jį myliu,- atsistojusi nužvelgė brolio rankas. Delne žybčiojo smulki grandinėlė.-Galbūt ir tu kažkada mylėsi taip, kaip aš. Tik tada suprasi.

Koridoriaus gale pasigirdo greiti žingsniai. Chirurgas operavęs Leilą artėjo prie jų. Šlapia vyro kakta išdavė, kad operacija buvo sunki.

-Sakykit, ar jai viskas gerai, gydytojau,-iš jaudulio Elzės balsas pasikeitė, tapo vos girdimas. Drebulys dabar bėgo visu kūnu ir kiekviena milisekundė atakavo jos protą, veržė jausmus.

-Abu nusiraminkit. Operacija buvo sunki, bet dabar pavojaus gyvybei tikimybė labai menka. Rytoj po pietų galėsit ją aplankyti, o dabar verčiau pailsėkit. Buvo sunki naktis.

-Ačiū jums labai,- Rojus ištiesė chirurgui ranką ir su palengvėjimu pažvelgė į seserį, braukiančią ašarą dėl ką tik išgirstų naujienų.

-Ačiū Dievui,- žvelgdama į lubas, įsivaizduojamus angelus sargus, sukuždėjo ji.

***

Leilos palata nepriminė paprastos ligoninės palatos, greičiau romantišką kavinę su daugybe rožinės spalvos rožių. Ant spintelių puikavosi jos mėgstamiausias prancūziškų saldainių rinkinys. Leilos tėvai buvo apsupę merginos lovą, vis dar negalėdami patikėti, kad galėjo netekti pačio brangiausio judviejų turto, besišypsančio namų šviesulio.

Į palatos duris pasibeldę Elzė su Rojum netruko išvysti Leilos šypseną. Lyg nieko nebūtų nutikę, ji toliau stebino besiveržiančia šiluma.

-Mes paliksim jus pasikalbėti,- pasakė merginos tėtis, pakildamas nuo kėdės.

-Atsiprašau, žinau, kad niekada man neatleisit,- susistabdžiusi Leilos tėvus ištarė Elzė.

-Negi manai, kad rizikuosim dukros sveikata pykdamiesi su tavim?  Mieloji, tu jai esi lyg sesuo, o mums, kaip dukra. Ir dabar visi bereikšmiai barniai tik pablogintų situaciją. Tad eik, pas Leilą, ji nori pasikalbėti...- moteris uždėjo ranką jai ant peties.-Nagi, eik.

Rojus jau kalbėjosi su mergina. Elzė matė, koks susijaudinęs buvo jos brolis.

-Žiūrėk,- ištiesė delną.-Žinojau, kad turėsiu ją tau grąžinti,- įspaudė į jos delną smulkutę sidabrinę grandinėlę.

-Rojau, ačiū. Ji man labai brangi.

Šypsodamasi Elzė bandė nuslėpti nerimą ir didelį, plėšantį į gabalus kaltės jausmą.

-Leila,- merginos balsas sudrebėjo.-Aš kalta, kad tu čia, Dieve vos nemirei...

-Juk žinai, kaip nemėgstu ašarų. Baik, mes buvom susitarę, aš žinojau, kuo rizikuoju.

Elzė pastebėjo staiga atsiradusį susirūpinimą draugės veide.

-O kur Dainius?-paklausė ji.

-Vėliau ateis.

Leila nežymiai pavartė akis, lyg sakydama „Aha, žinok tave pažįstu“.

-O kaip dėl tų, kurie mane pašovė?

-Jie ilgai sėdės kalėjime, jei ne iki gyvos galvos. Juk jiems pridėti kaltinimai ir už prekybą organais. Vieniems daugiau, kitiems mažiau, žiūrint, kokius darbelius padarė. Bet atsiims visi, kurie prisidėjo.

-Tai pagaliau galim atšvęsti? Ką?- šmaikščiai tarė.

-Neprimink, apsieisim ir be to,- Rojus net nusikratė, prisiminęs vakarykščią naktį, bet paskui jau ir jo veide sušmėžavo šypsena.