Banalu, Bet Kitaip Mylėt Nemoku (✔)

24

-Tai ką, sugrįžtame  ten, kur viskas ir prasidėjo?- plačiai atverdamas ligoninės duris Elzei, ištarė vaikinas.

Eidami koridoriumi jiedu dairėsi į abi puses, ieškodami tik vieno dalyko- vienos palatos.

Tačiau,eidamas, rodos, taip gerai pažįstamu labirintu Dainius pajuto keistą, nostalgijos pripildytą jausmą. Sienos, lubos, grindys ir tas kvapas –iki skausmo pažįstama jo gyvenimo dalis. Tik veidai skirtingi, nedaug beliko tų pačių, autoritetais laikytų kolegų, kurie iš tikrųjų buvo tik Juro pakalikai.Vienintelis Lukas padėjo jam, kai visi užmerkė akis prieš ketinimą jį nužudyti. Jis vis dar tikisi, kad jo duoti parodymai sumažins bausmę iki pačios minimaliausios. Sekundei sustojęs apžvelgė visą nuolat verdantį ligoninės gyvenimą. Štai, kairėje skubantis rezidentas su supleckiotu blonknotu. Ir jis toks buvo: dar visai jaunas, nepatyręs, bet šventai tikįs savo pašaukimu. O štai, kairėje slaugė stumianti vežimėlį su, kiek nepatogiai sėdinčiu senuku. Viskas, kaip anksčiau. Taip sava. Taip tikra. Čia ir dabar.

Vis dar stovėdamas atokiau nuo pagrindinio tako jis akimirkai užsimerkė. Per šiuos klaikius porą mėnesių, kažkur giliai pasąmonėje glūdėję prisiminimai, pradėjo veržtis, lyg pirmoji lava iš ugnikalnio. Pirmasis pacientas. Penkliolikos metų vaikinas, rankos lūžis. Riedlenčių sporto pasekmė. Vis dar prisimena vaikinuko veidą, kai sužinojo, kad teks kurį laiką nelipti ant riedlentės. O ta moteris po avarijos su daugybe trauminių sužeidimų... Ir jos mėlynos, šoko ištiktos akys, kai atsibudo po operacijos, negalėdama pajudinti kojų. O po pusės metų, tos pačios akys dėkingai žvelgiančios jau iš stovimos padėties. Kaip įmanoma visa tai pamiršti? Palaidoti, tai kad daro tave laimingu?

Mirktelėjęs porą kartų nuo sukelto vėjelio, išvydo juokingą merginos miną su mojuojančia ranka priešaky.

-Kas, čia dabar? Sugalvojai pasvajot? Einam greičiau, nepamiršk, ko čia atėjom...-vadovės balseliu prašneko Elzė.

-Elz, aš apsisprendžiau. Grįžtu dirbti. Turiu omenyje traumatologu.

-Bet, juk sakei po viso šito negalėsi grįžti į ligoninę.

-Ne tam penkis metus mokiausi medicinos, kad dėl poros sumautų gyvenimo mėnesių viską mesčiau. Elze, aš gyvenu tuo, dievinu šį darbą. Įžengias pro šias duris,- atsigręžė į įėjimą.- Supratau, kad čia mano vieta.

-Gerai, pažįstu tave. Net nebandysiu perkalbėt,-  spustelėdama jam ranką toliau žengė baltu koridoriumi.

Dar vienas posūkis ir juos pasitiko ant sienos kabantis, raudonomis raidėmis užrašytas pavadinimas „Širdies ir kraujagyslių skyrius“ Paėjėję dar kelis metrus jie sustojo. Dainiaus širdis suvirpėjo. „Turi būti čia“,- kartojo jis mintyse.

Atsargiai pravėrę duris jiedu išvydo smulkaus sudėjimo jauną merginą, beveik skestančią ligoninės patalynės apvalkaluose. Dvi žvitrios akys stebėjo nepažįstamuosius, nors regis, vieną iš jų ji prisiminė.

-Aš jus pažįstu, bet jūs man melavot. Iš tikrųjų esate traumatologas, ar ne?- gudriai šypsodamasi paklausė ši.

-Taip, o čia mano mergina. Netraumatologė,-  pabrėžtinai juokigai ištarė Dainius.

-Aš viską žinau,- mergina sekundę užsispoksojo į sieną, - Jei ne jūs abu manęs čia turbūt jau nebūtų ir daugybės kitų.

-Nereikia dėkoti, žinojom, kad elgiamės teisingai.

-Žinot, kai kaskart sudrebėdavo širdis, pagalvodavau, kad dabar jau tikrai mirsiu ir kad galbūt mano plaučiai tikrai būtų kažkam buvę reikalingi labiau nei man...-žiūrėdama pro langą tyliai pasakė ji.

-Nekalbėk taip, tu daug geriau atrodai nuo tada, kai paskutinį kartą tave mačiau.

-Na jūs gydytojas, geriau žinot,- išsklaidydama liūdesį vėl nusišypsojo.

-Tu pasveiksi, o mes tave lankysim,- uždėjo ranką ant merginos kelio Elzė.

-Dar kartą ačiū. Už viską.

Užvertos Aidos palatos durys neleido išnykti jausmui, kad viskas, kas jam ir Elzei nutiko- ne atsitiktinumas. Pagrobimai, slapstymaisi, iš ginklų driokstelėję šūviai kažkam išgelbėjo gyvybes. Viskas, kas jiems sukėlė skausmą, kitiems atneš džiaugsmą bei ilgus gyvenimo metus.

Uždaromų durų garsas akimirksniu nudžiugino Elzę, ši įkvėpus gryno oro įsikibo į vaikiną.

-Argi nebuvo verta? Matei jos akis?  O šypseną?

-Be tavęs tikrai nebūtų verta.

-Saldžiaburnis,-nusijuokė mergina, pripildydama tvankų, rudenio pabaigai nepritinkantį orą, dar tvankesniu savo juoku.

Prisėdę ant artimiausio suolelio ilgai žiūrėjo į saulę kovojančią dėl vietos danguje tarp niūrių, pilkų debesų. Pro šalį praeidavo viena kitas žmogus. Benamis šuo gaudė paskutinius saulės spindulius, trumpam užmiršdamas, kas jo lauks žiemą. Visai, kaip Elzė su Dainiumi šią akimirką.

- Kaip manai, kas valdo žmones? -paklausė jis  po ilgos tylos laikydama merginos ranką.

- Jausmai.

- Bet jie turi būti labai stiprūs...

- Pavyzdžiui, meilės jausmas pats stipriausias, -apkabino jį ir užmerkė akis. Sekundei pajuto, kaip jo lūpos nugulė ant  kaktos, palikdamos lengvą šilumą."

 ____________________

PABAIGA

2019-05-21

Simboliška, bet šiandien yra 159-asis Willemo Einthoveno gimtadienis- žmogaus išradusio elektrokardiografijos metodą(vieną svarbiausių metodų šiuolaikinėje medicinoje, padedantį stebėti širdies būklę) už kurį ir gavo medicinos Nobelio premiją.

"Ligonio sveikata ir gerovė – gydytojui aukščiausias įstatymas".

Būtent šia citata vadovavausi kuriant Dainiaus, kaip gydytojo portretą.

Tariu didelį ačiū jums visiems, buvusiems kartu su šia istorija, ačiū už patarimus, kurie padėjo man tobulėti❤️