Banalu, Bet Kitaip Mylėt Nemoku (✔)

•9•

Automobilio šviesos užgeso. Rojus išlipo iš jo, paskui save stipriai užtrenkdamas dureles. Vėjas buvo rudeninis, nešantis lapus tiek nuo medžių, tiek nuo žemės priversdamas Rojų susigūžti.

-Ko tu nori, Elze, kad slapstytume jį ir rizikuotume patys įsivelti į tai?- nuvaikščiotu miško taku be perstojo mindžikavo Rojus.

Elzė suprato brolio pyktį, ir pati būdama jo vietoje ne mažiau pyktų, bet dabar tai nesvarbu. Reikia įtikinti Rojų bet kokia kaina. Ji priėjo prie brolio ir sustabdžius jį privertė pažiūrėti tiesiai jai į akis.

-Mes privalom Rojau. Pažiūrėk į jį- Elzė staiga nusigręžė į Dainių, sėdintį automobilyje ir kažką be perstojo šnekantį su Leila.- Šiandien jis tik mėlynių auka, rytoj gali būt negyvas. Ką jausi, kai žiūrėdamas žinias išgirsi, kad jį nužudė, gal net šitam miške?

Rojus išsitiesė, pažvelgęs į Elzę išsiviepė šypsena, kurią Elzė gerai pažinojo.

-Visada žinojau, kad tu gera psichologė. Bet jei mirsiu per tavo Dainių išbarstyk mano pelenus šitam miške.

-Tu, aišku juokauji?

-Gal, bet visada žavėjausi mintimi, kad mūsų pelenus pasiima jūra, žemė ir žvaigždės.

-Atsirado filosofas,- alkūne niuktelėjo jam į šoną Elzė.

Jiedviem sugrįžus stojo nejauki tyla. Rojus užvedė automobilį, bet gale sėdinti Leila jį sustabdė.

-Palauk,- sekundę atsikvėpusi ji toliau tęsė.- Dainius gali laikinai pasislėpti pas mane.

Staiga visi atsigręžė į ją. Klausiamu žvilgsniu ją varstė Elzės akys.

-O kaip tavo tėvai,- paklausė ji.

-Jie beveik neužeina į mano kambarį, juk žinai, namas didelis turiu atskirą vonią, taigi...

-Ne. Suprantu, kad nori man padėt, bet to jau per daug, nenoriu užsikart tau ant kaklo. Ar, kuriam nors iš jūsų.

-Tai tik laikinai...Pagyvensi kol sugalvosim ką daryti toliau ir viskas.

Dainiui pagaliau nusileidus, Rojaus automobilis išsuko iš atokaus miško keliuko. Prasiskynus pro spalvotų medžių tankumyną langus pasiekė ryškus šviesos gūsis. Kelionė iki Leilos namų buvo trumpa, bet tylėjimas vargino kiekvieną, mintyse versdamas dėlioti tolesnius veiksmus. Elzė įsistebeilijo į gatvę kertančią moterį su dviem vaikais. Megaite ir berniuku. Ji juos laikė tvirtais suspaudusi už rankų, dairydamasi pasiekė šaligatvį. Įdomu, kur jos vyras? Galbūt dirba? O galbūt ji vieniša mama?- pagalvoji ji. Dabar kiekvienas gatvėje sutiktas žmogus glumino Elzę, privertė ją galvoti apie tokius dalykus, apie kokius paauglės dar negalvoja. Šeimą, atsakomybę, galų galiausiai gyvybę. Ir ne tiek savo, kiek mylimo žmogaus. Net jei ir pavyks Dainių ištraukti iš ten sausą, kas nutiks kitiems? Tiems  operacinėse gulintiems žmonėms ir jų artimiesiems laukiantiems gerų žinių iš tokių chirurgų kaip Juras? Kiek šitas ratas dar suksis, kiek dar žmonių mirs?- Elzė nejučia suspaudė kumščius. Toks gestas iš trapios merginos buvo netikėtas, bet Rojus nekreipė į tai dėmesio. Juk visiems dabar nervai pašliję,- pagalvojo jis.

-Elze, baik, juk tu neverki,- uždėjęs raką ant merginos peties prakalbo Dainius.

-Ir neverkiu,- atsainiai nusibraukė iškritusias ašaras į rankovę.-  Ir atsliepk, kai skambinsiu, žinok, Leila man viską papasakos jei sugalvosi kokią nesąmonę.

Rojus pavartė akis.

-Taip, aš jį prižiūrėsiu,- išlipusi iš automobilio su šypsena tarė Leila.

-Gi ne paskutinį kartą matotės, o atrodot kaip per laidotuves,- atsigręžęs į sesę prabilo Rojus.

Lyg negirdėdama broliaus žodžių Elzė išlipo iš automobilio ir apkabino Dainių, šis pabučiavo merginą prispausdamas ją arčiau savęs.

-Ej, viskas gerai ,- jis nuvalė jos ašaras nuo skruosto ir dar kartą prisitraukė arčiau savęs.

Kaštoniniai Elzės plaukai šoko kartu su lapais,tik merginos žvilgsnis liko ten pat, į tolstantį Dainių.