Banalu, Bet Kitaip Mylėt Nemoku (✔)

•18•

Priglaudęs prie savęs Elzę Dainius trumpam užsimerkė. Sekundei persikėlė į vasarą prie jūros. Kur bangos neša ne tik kūną, bet ir mintis, kur saulė bučiuoja ir tirpsti nelyginant varveklis. Toks jausmas apima prie  savęs prigaludus kai ką brangaus, kai ką dėl ko širdis vėl nori plakti, kai ką dėl ko trokšti kovoti net jei tai atrodytų beprasmiška.

-Ar supranti ką padarei?- paleidusi vaikino ranką paklausė.

-Elze...

-Gana, šitaip negalima. Suprantu tave ir aš noriu geresnio pasaulio, bet Dainiau, tai beviltiška. Jie tavęs vos nenužudė, bet kai sužinos ką ruošiesi daryti, kris ne tavo vieno galva. Jie išsiaiškins, kas tau padeda, viską atkapstys. Tavo namuose jau padarė kratą, juose ir rado mano numerį.

-Tada užbaikim viską šiąnakt ir daugiau niekas nemirs.

***


Naktis tapo geriausia judviejų sąjungininke. Automobilis tyliai važiavo keliu, rodos, net pats variklis veikė tyliau nei įprastai. Privažiavę taip arti, kiek tik galima, kad liktų nepastebėti, Dainius išjungė šviesas. Dabar tolumoje boluojantis apleistas pastatas atrodė dar šiurpesnis. Kai pirmą kartą jam buvo paliepta nuvairuoti iki šios vietos, buvo sunku patikėti, kad tai tikra. Lyg perskaičiusi Dainiaus mintis Elzė neslėpdama pykčio išbėrė klausimą.

-Negi čia ir atliekamos tos transpantacijos?

-Ne tik jos. Čia susitikimų vieta, čia mokami pinigai, čia visko centras.

Bėgant minutėms nerimas ėmė imti viršų. Laikas niekada nemėgo lėčiau nei tą valandą. Galvoje šmėkšteldavo baisiausi galimi scenarijai, ir Dainius prakeikė savo lakią vaizduotę. Tik pajutęs delne virpančią Elzės ranką suprato, kad kelio atgal nėra. Jie čia. Iš prie pat pastato durų pastatyto automobilio iššoko keli vyrai. Dainius galėjo lažintis, kad tarp jų buvo Lukas ir Juras, o viduje matyt laukia Giedrius, paruošęs apvalią sumelę už darbą. „Prakeikti pinigai“,- žodžiai patys atėjo į jo galvą ir taip jau perkrautą minčių.

-Einu.

-Palauk,- Elzė sustabdė jį, žiūrėdama tiesiai į akis.- Eisim abu, pamiršai kas nutiko, kai pabėgai iš Leilos namų vienas?

Jis nieko neatsakė, tik su savimi pasiėmė ginklą, patogiai gulėjusį daiktadėžėje. Dabar rankoje spaudžiamas ginklas kėlė dviprasmiškus jausmus. Keistą drąsą, bet kartu ir baimę suvokus, kad gyvybė tokia trapi, vos vieno piršto paspaudimas galėjo amžiams surakinti žmogaus širdį, sustabdyti kvėpavimą, ištrinti prisiminimus, pasmerkti mirčiai. Ir viskas vos per kelias sekundes.

-Nagi, turime judėti, jie jau viduje,- pritūpusi už automobilio Elzė ranka suspaudė vaikino kelį.-Tau reikia tų įkalčių, kad viskas baigtųsi, tiesa?

-Ateik,- prisitraukęs merginą arčiau savęs tvirtai apglėbė ir pabučiavo į kaktą.

-Juk tai neatsisveikinimas?

-Baik, tau dar ilgai teks mane kęsti...

-Žinau,- Elzė pabučiavo jį į lūpas neleisdama užbaigti.- Aš viską žinau.

Priėjus prie seno, kažkada buvusio prekybcentrio lango buvo matyti silpnas šviesos gūsis, bet nieko daugiau. Langai visą amžių tūnojo nevalyti, apsiraizgę voratinkliais priskretusiais prie storo dulkių sluoksnio.

-Turime eiti į vidų,- Elzė atsiduso ir išsitraukusi telefoną padavė jį Dainiui.

Pravėrus sunkias metalines duris prieš akis išdygo ilgas tamsus koridorius, turbūt vedantis tiesiai į „operacinę“. Patalpa buvo pritvinkusi nuo anesteziologinio skysčio kvapo. Palei sienas mėtėsi vienkartinės mėlynos pirštinės, viena kita panaudota ampuolė.

-Žiūrėk,- Elzės žvilgsnis, rodos, sustingo ties pamatytu vaizdu.

Ant operacinio stalo paguldytas vyras su perpjauta krūtinės ląsta. Keistus garsus leidžiantys aparatai. Ir...ir Juro rankose laikomi kažkieno žvilgantys, švelniai rožiniai, iš pažiūros, visiškai sveiki kažkieno plaučiai.

Dainius daugiau negaišo nė sekundės, tuoj pat telefonu padarė keletą nuotraukų, nušviesdamas viską ryškia balta šviesa.

-Velnias blykstė įsijungė,- graibydamas telefoną rankoje karčiai nusikeikė Dainius.

Pasigirdo balsai. Anesteziologas, dabar jau nusimaunantis nuo rankų pirštines greitu žingsniu artėjo prie jų.

-Bėgam, greičiau...- Elzė mostelėjo ranka Dainiui ir patraukė bėgti koridoriumi. Staiga pasigirdo tyli aimana.

-Elze, kas tau?- pasivijęs merginą pakėlė nuo žemės.

-Nieko, kažkas susmigo į koją, paskui pažiūrėsim, dabar bėgam.

Pagaliau ištrūkę iš prakeikto pastato, pasileido bėgti laukais link automobilio. Pasigirdo šūvis.

-Elze, pasilenk,- pastumdamas ją sušuko Dainius. Parkritusi ant šlapios, rudenio vėsa atsiduodančios žolės ji išgirdo dar vieną šūvį. Ir dar vieną. Kol iš siaubo jau negalėjo nieko girdėti,tik juto šilumą ant savojo kūno.

-Dainiau, ar girdi mane? Reikia dinkt iš čia!- ranka pasiekusi jo veidą sunkiai kalbėjo mergina.

Vaikinas pirštais užspaudė jos burną. Šviesos mirgėjo aplink juos. Balsai liejosi tarpusavy, jog darėsi sunku atsikirti pavienius žodžius.

-Jie mus tikrai nušaus, jei dabar pajudėsim. Jie ilgai mūsų neieškos, pamanys, kad pabėgom, ir grįš prie to vargšelio, kuriam stato tuos plaučius.

-O Dieve,- užsimerkė Elzė, o jos ištartuose žodžiuose vilties bemaž nebuvo.