Banalu, Bet Kitaip Mylėt Nemoku (✔)

•2•

Nors Elzė neparodė didelio susirūpinimo dėl atšaukto pasimatymo su Dainiumi, dabar likus viena, viską perkratė savo galvoje. Per dvi savaites trys atšaukti pasimatymai, jis turbūt kvailas jei mano, kad aš nepastebiu.- mintyse pagalvojo Elzė.

-Jis arba turi kitą arba aš jam tiesiog nusibodau. Juk, pagalvojus aš šešeriais metais už jį jaunesnė. Kvaiša!- sau po nosimi pradėjo burbėti mergina.

Elektrinis laikrodis rodė lygiai dvyliktą nakties. Laiką, kai visi norai pildosi, o danguje žaidžia spalvoti fejerverkai. Tik šiąnakt nebuvo nei norų, nei kitokių linksmybių, jau greičiau mintys neduodančios miegoti.

Elzė nuspaudė naktinės lempos jungiklį , šviesa apšvietė merginos lovą. Ji net prisimerkė nuo šviesos gūsio. Nuo spintelės pasiėmė telefoną ir jau buvo beskambinanti Leilai, kai atsidarė kambario durys.
Elzė labiausiai nekęsdavo šio momento, nesvarbu būdavo diena ar naktis. Jos šeima buvo nepratusi belstis ir, tai ją visada erzino, bet niekada nesiskųsdavo garsiai.

-Aj, čia tu- Elzė iškart lengviau atsikvėpė pamačiusi brolį.

-Ėjau į savo kambarį, bet pro tavo durų plyšį matėsi šviesa. Atėjau pažiūrėt ar neužmigai palikusi šviesą, juk dažnai taip darai.

-Gerai jau, sėskis. Kai ką sugalvojau.

Rojus iškart nusišypsojo išgirdęs šią sesės frazę. Prisiminė, kai būdami maži laukdavo kol tėvai užmigs, o pagaliau sulaukę bėgdavo į Elzės kambarį ir statydavo barikadą iš kėdžių, paklodžių ir pagalvių. Rytui atėjus viską išardydavo. Dabar jiedu dvigubai didesni ir už didžiausią jų pastatytą barikadą, ir net susispaudusiems būtų nepatogu joje lindėti.

-Ir ką gi?-Rojus įdėmiai pažvelgė į visiškai žvalų sesės veidą.

-Man reikia, kad dabar su manimi važiuotum į ligoninę.

-Dieve, Elz,- ir taip trumpą jos vardą dar labiau sutrumpino merginos brolis,- ar tu sergi?

-Ne, man viskas gerai tik...

-Ar tu laukiesi?- staiga pertraukęs Elzę paklausė Rojus.- jau dvi savaites keistai elgiesi ir mažiau bendrauji su tėvais, ir...

-Aš nesilaukiu! Ir aš visiškai sveika,- Rojus tris kartus pabeldė į stalą ir tiek pat kartų nusispjovė per petį. Elzė nusišypsojo dėl perdėto brolio rūpinimosi.- Aš turiu vaikiną.

-Aaa... Tavo pirmasis,- išsišiepė Rojus.

-Aaa... Tu antrasis, kuris tai žino.

Šelmiška šypsena bėgiojo vaikino veidu. Žinojo, kad sesuo kažką slepia, įtarė apie vaikiną, ir vis dėlto jis nesuprato vieno dalyko.

-Tai kuo dėta ta ligoninė?

-Jis ten dirba,-  lyg žirnius į sieną išbėrė Elzė.

-Palauk... Čia sustojam mažoji sesute,-  Elzę vis dar erzindavo šis brolio išsireiškimas, ir nors Rojus buvo vyresnis už ją trejais metais, ji ne penkiametė, kad ją taip vadintų.- Kiek jam metų?

-Dvidešimt trys,- jau nežiūrėdama į brolį pasakė Elzė.

-Tau neseniai suėjo septyniolika,- suplojo delnais prieš Elzės veidą.

-Prieš kelias minutes galvojai, kad aš nėščia!

-Gerai,gerai... Ne man teisti tavo pasirinkimus, juk žinai, kad tave palaikysiu ir padėsiu jei reikės, mažoji sesute.

-Žinau,- Elzė tuoj pat šoko iš lovos, čiupo pirmą pasitaikiusį megztuką ir per save persimetė rankinę.- Nepamiršk raktelių,-mergina metė žvilgsnį į langą, kur stovėjo brolio automobilis.