Banalu, Bet Kitaip Mylėt Nemoku (✔)

22

Gamta buvo beveik pasiruošusi žiemai. Oras darėsi vis vėsesnis. Žemė pasinardino į gilų miegą, susisupus tarytum laukė pirmojo sniego.  Pro autobuso langą matėsi paskutiniai krentantys lapai it mažyčiai šokėjai, skubantys žmonės, besiniaukiantis dangus. Visa tai Elzei būtų patikę, jei ne dabartinė situacija. Kiek save prisimena mėgo rudenį. Už nieką jaukiau nebūdavo įsisupus į šiltą antklodę su puodeliu kakavos klausytis raminančių lietaus garsų. Bet kas dabar? Kas bus jei nepavyks? Juk gerai, pagalvojus, jie buvo tik keli žmonės, o jų buvo daugybė. Daugybė parsidavėlių už pinigus, pardavusių viską ką turėjo atėję į šį pasaulį. Juk turėjo? Jie buvo žmonės, o dabar žudo kitus, kažkieno dukras ir sūnus.

-Apie ką galvoji?- dabar Dainiaus akys žiūrėjo tiesiai į jos ir ji panorėjo užstrigti šioje akimirkoje.

-Apie blogį, apie gėrį, apie viską,-  neatlaikydama jo žvilgsnio vėl įsistebeilijo pro langą.

-Viskas bus gerai, pamatysi,-vaikinas paėmė Elzės ranką ir ją spustelėjo.

Autobusas išleido juos prie stotelės, kuri buvo arčiausiai Elzės namų. Mergina pasijuto tarsi čia būtų nebuvusi šimtą metų, turbūt taip ir būna, kai stoji prieš mirtį. Įžengusi pro duris numetė kuprinę, o į stiklinę įsipylė šalto vandens.

-O kur tavo tėvai?-apsidaręs paklausė.

-Nežinau, jie dažnai vakarais kažkur išeina. Amžini romantikai,- nusišypsojo ji.- Bet Rojus turi būti čia. Rojau? Rojau, mes grįžom!

Pastačiusi stiklinę ant stalo greitai užbėgo laiptai į antrą aukštą. Turbūt guli lovoje su ausinėmis,-pamąstė ji. Mat buvo įpratusi matyti Rojų po darbų taip ilsintis, net mama jo neprisišaukdavo, kai kviesdavo valgyt.

Rojaus kambario durys atsivėrė, tik šįkart ne Elzė jas atidarė. Aukšatūgis, plikas vyras dabar buvo nutaikęs ginklą į jos brolį. O ji nieko negalėjo padaryti. Pažvelgus į Rojaus akis negalėjo įskaityti nieko, rodos, net baimės jose nematė, bet ji puikiai žinojo, kaip brolis moka slėpt bet kokią baimę. Juras stumtelėjo ją vidun.  Nespėjus durims užsitrenkti, išgirdo Dainiaus žingsnius. Ir štai atlapojęs duris jis išvydo, tai ko labiausiai nenorėjo. Du įkaitus, ir jis tuoj bus trečias.

-Paleisk juos! - su įsiučiu tėškė žodžius Jurui.

-Tai žinoma paleisiu, Dainiuk,- nusivaipė šis.- Žinai, ne visada gėris laimi, ne visada gėrio pusė yra tinkamas pasirinkimas. Išdavei mane antrą kartą. Trečio tai jau nebus.

-Ko tau reikia?

-To, ką tavo mergina pažadėjo Giedriui, žinai apie ką šneku, ar ne mieloji,- perbraukė delnu jos veidą.

-Nelįsk prie jos!

-Sakyk, kur Leila!- lyg negirdėdamas Dainiaus balso neatsitraukė nuo merginos.

Greitu mostu išsitraukė telefoną ir padavė Elzei.

-Skambink jai ir pasakyk, kad atvažiuotų, o jei bent žodeliu bandysi užsiminti, kas vyksta, turėsi nuo grindų valyti šviežią brolio kraują! Ir žinai, kad nejuokauju.

Drebančiom rankom Elzė surinko geriausios draugės numerį. Kitos išeities neturėjo. Guodė faktas, kad ji neatsilieps, bet kartu tai ir neramino, kas jei nuo Leilos tikrai priklauso jos brolio gyvybė. Mergina krūptelėjo, kai po kelių pyptelėjimų išgirdo, kaip įprasta pakylų draugės balsą.

-Atvažiuok pas mane, čia Dainius, Rojus. Juk penktadienis, o mes atšvęsti tikrai turim ką.- užmerkdama akis save prakeikė.

-Dabar?- nustebusi paklausė mergina.

-Taip, gali?

-Na, mes tikrai turim ką atšvęsti, tuoj būsiu.

Juras išplėšė telefoną iš jos rankų ir pradėjo dėstyti savo planą, žinoma, neužmiršdamas paminėti kraupiausių detalių. Minutės bėgo ir širdis stodavo su kiekviena iš jų, kol Elzei po truputį ėmė svaigti galva. Dar kartą pažiūrėjo į Rojų ir Dainių. Galvą dar labiau pradėjo spengti nuo Juro kalbų, o nutaikytas ginklas į brolį kėlė šleikštulį jos skrandyje. Nors buvo mačiusi visko, tačiau tai buvo kiti, nepažįstami žmonės, kuriuos kankino, dabar tai jos šeima, jos artimiausi žmonės. Juk ji, atrodytų, papraščiausiai negali jų prarasti. Nelaimės ištikdavo  kitus, o jos šeimą apeidavo ir nors jai būdavo be proto gaila tų žmonių, dabar ji pradėjo jausti tikrąjį skausmą.

Plikagalvis suskato pranešti Jurui, kad mergina jau prie namo. Elzė metė sunerimusį žvilgsnį į langą, bet nieko nematė. Jau nesuprato, kas vyksta, nebesigaudė akimirkos bėgyje, tik gaudė vieną kitą nugirstą žodį ar žvilgsnį. Dabar galas, prisikalbėjo, negi tikėjais apmauti juos. Kvailė!- nenumaldomos mintys kalėsi į galvą ir ji suprato, kad loginis mąstymas seniai paliko jos sąmonę ir viskas, kas jei liko tik paskutinį kartą pažvelgti į draugę.

-Elze? Dainiau? Kur jūs?- pasigirdo moteriškas balsas sklindantis iš apačios.

Juras akimirksniu paėmė ginklą nuo palangės, kurio Elzė taip ir nepastebėjo, ir įrėmė šiai į galvą. Pasilenkęs,taip tyliai, jog tik ji vienintelė kamabryje girdėjo sušnibždėjo žodžius. Ji nesipriešino. Nurijo ašaras sustingusias į gumulą gerklėje.

-Leila, mes Rojaus kambary! Ateik!

Matė, kaip Dainius iš nevilties nuleido galvą, o į brolį jau nepajėgė atsigrįžti.
Ir štai netruko nė akimirkos ir smulkutė šviesiaplaukė jau stovėjo tarpduryje.

-Atsiprašau,-visada atrodžiusi it vėjo nepalaižiama liepa dabar Elzė sukūkčiojo ir ašaros aptemdė ne tik akis, bet ir sielą.

-Gana tų dramų! –sukomandavo Juras ir mostelėjo ranka šviesiaplaukei.- Tu, ateik. Mums tik tavęs reikėjo, gražuole, bet kadangi tavo draugai taip netinkamai pasipaniojo, deja. Leila sucypė it maža mergaitė išsigandusi pikto dėdės.

Juras nežymiai linktelėjo apsauginiui.

-Dainiau, dabar!- sušukdamas Rojus vožė atbula ranka apsauginiui. Aiškiai netikėtas smūgis išmušė šį iš vėžių ir ginklas išslydo iš rankų ant grindų. Dainius puolė prie Juro, bet šis jau tvirtai spaudė ginklą rankoje ir taikėsi į Rojų, kuri dabar grūmėsi dėl dar vieno juodo mirties nešėjo. Staiga Leila metėsi prie besigrumiančių vyrų. Smulkute ranka pastūmė ginklą į save.

-O Dieve, ką darai?- dar spėjo sušukti Elzė, kai jos šūksnį užlieji iš  Juro ginklo driokstelėjęs pernelyg garsus šūvis. Kambaryje pradėjo spengti. Visi sekundei sustingo ir Dainius pasinaudojo proga, pačiupęs ginklą taikėsi, tai į Jurą, tai į apsauginį. Ginklas iššovė, bet kulka pataikė į  sieną.

-Šunsnukiai, nekenčiu jūsų!-numetęs ginklą pribėgo prie jau suklupusio Rojaus. Šis glėby laikė akyse balti pradedančią Leilą. Iš merginos dešiniojo šono sunkėsi kraujas ir jos švelniai rožinė palaidinė nusidažė vakaro saulės raudoniu.

-Ji... ji mane užstojo,- prispausdamas rankas prie žaizdos ištarė Rojus.

-Ej, jai viskas bus gerai. Žiūrėk, Elzė jau skambina greitąjai,-ramino Dainius, bet vaikinas lyg negirdėdamas jo žodžių dar tvirčiau priglaudė šalia savęs merginą, ramindamas žodžiais glostė jos galvą, tik jis jau nebežinojo ar ji tuos žodžius  girdi.