Banalu, Bet Kitaip Mylėt Nemoku (✔)

•6•

Dainiaus namas buvo tvarkingas. Svetainė maža, bet jauki. Mėlyna sofa, prie jos pilkas, gauruotas kilimas ir mažas staliukas ant kurio vos keli daiktai: televizoriaus pultelis, pora šokoladinių saldainių ir pribraukytas lapelis.

-Guldyk jį čia,- Elzė ranka parodė į jūros mėlynumo sofą broliui, kuris jau vilko Dainių per sveitainę.- Einu paiimsiu vandens ir kažką, ką rasiu kraujui nuplauti.

Rojus linktelėjo Elzei. Nudžiugo, kad pagaliau galės pakalbėti akis į akį su Dainiumi. Jis įtariai nužvelgė sesers vaikiną lyg nežinodamas, kokius jausmus jis jam sukelia: pyktį ar gailestį?

-Klausyk, aš Elzės brolis, jei dar nežinai. Ir kas po velnių čia vyksta? – žodžių nevyniodamas į vatą rėžė merginos brolis.

-Žinau, kas tu. Įsivėliau į šūdiną reikalą ir matai...- vaikinas akimis perbėgo  savo kūnu ant kurio jau ryškėjo mėlynės.- Jie manęs nepaleidžia.

-Koks tas šūdinas reikalas?

-Prekyba organais. Juodoji rinka,- atisdusdamas ištarė Dainius.

-Ne, nu tu tikrai nesveikas,- sekundę Rojus tiesiog spoksojo į Dainių.- Jei kažkas sužinotų būtum apkaltintas prekyba žmonėmis, sėstum ne vieniems metams!

-Nežinojau į kur veliuosi. Kolega pasiūlė pavairuot vilkiką, juk nežinojau, kad vežu žmonių organus. O vėliau paprašė padėt iškraut kažkokias dėžes, kai galiausiai viską sužinojau, aj... pats matei,- Dainius nusisuko vengdamas jį teisiančių Rojaus akių. Pats save teisė, keikė už kvailumą, kai tik sugis mėlynės paduos prašymą išeiti iš darbo ir daugiau niekada nematys tų šunsnukių.

Į svetainę nešina dubeniu vandens, o pažastyje suspaudusi gausybę balto audinio skiaučių grįžo Elzė. Pritūpusi prie sofos nužėrė prie kaktos prilipusius vaikino plaukus.

-O tu žinai ką darai?- paklausė Rojus,  jo balse girdėjosi pašaipi gaidelė. Juk jis vis dar prisimena, kai prieš porą metų jam nukritus nuo dviračio, Elzė net negalėjo pažvelgti į vos nubrozditą alkūnę, o štai ji jau priglaudusi šlapią skiautę prie savo vaikino kūno, valė grynų gryniausią kraują! Kokia meilė...

-Čia juk ne kokia operacija, tik nuvalau kraują ir užpurkšiu šaldančiu purškalu.

Greit baltas it sniegas audinys tapo
raudonas.

-Paskubėk, tuoj rytas. Reikia grįžt namo kol tėvai neatsikėlė,- tylą nutraukė Rojaus balsas.

-Beveik baigiau.

-Viskas gerai, važiuokit, ir taip daug man padėjot,- akimis susiradęs Elzę padovanojo jai nuoširdžią šypseną.- Ačiū.

-Kai išsikapanosi iš mėšlo į kurį įlindai, tada ir bus ačiū,- sukryžiavęs rankas šaltai metė Rojus.

-Rojau...- Elzė atsiduso.

-Viską užbaigsiu, pažadu,- tvirtai nuskambėjęs Dainiaus balsas privedė merginą prie minties: o kas jei nepavyks?