Banalu, Bet Kitaip Mylėt Nemoku (✔)

•11•

Leilos namas buvo išties erdvus. Aukštos lubos, sienos iškabintos paveikslais, odiniai baldai. Prabanga,- pagalvojo Dainius dairydamasis po savo laikinus, naujuosius namus. Laimei, Leilos tėvai darbe, tad Dainius galėjo ramiai „įsikurti“. Užlipusi laiptais į antrą aukštą, Leila sustojo prie vienų iš daugybės durų ir pravėrė jas.

-Čia bus mūsų, tai yra mano kambarys,- ji pirštu apvedė visą kambarį ir parodė į jau minėtą atskirą vonią.

-Aha,- vis dar dairydamasis tarstelėjo Dainius.

Vaikinas atsisėdo ant minkšto rožinio kilimo prie merginos lovos ir užvertęs galvą giliai atsiduso.

-Pavargau nuo visko.

- Tai, pasipasakok,- ji atsisėdo ant lovos šalia vaikino uždėdama jam ant peties ranką.

-Duodu šimtą procentų, kad tu viską apie mane žinai. Iš Elzės. Juk jūs geriausios draugės.

Vaikinas svajingai nusišypsojo  prisimindamas paskutinį bučinį prie Rojaus automobilio ir tą virpantį jos balsą...

-O kaip dėl Elzės?

-O kas dėl jos?

-Na...tarp jūsų viskas rimta? Žinai, tau dvidešimt treji, o jai septyniolika. Gal tau ji tik žaislas. Nusibos ir pakeisi nauju?- Leila įdėmiai stebėjo vaikino veidą ir tyrinėjo susivėlusius, tamsius jo plaukus.

-Ar Elzė taip blogai apie mane kalba, kad tu šitaip,- šįkart jau Dainius užvertęs galvą šypsodamasis pažvelgė į Leilą.

-Gerai, gerai. Supratau, visiški įsimylėjeliai. Mergina pavartė akis, ir nubėgo laiptais šūkteldama:
-Užkaisiu kavos!

Likęs vienas Dainius tik nusijuokė iš nepavykusio Leilos „tardymo“. Pakėlęs akis, pamatė virš rašomojo stalo pakabintą paveikslą. Priėjęs arčiau įsižiūrėjo. Tai buvo suolelis parke, ant kurio niekas nesėdėjo. Tamsūs, matyt,stambiu teptuku nutapyti potėpiai vaizdavo vakarą, bet be saulėlydžio kaip žmonės įpratę matyti, o tiesiog vakarą.

-Tėčio dovana, leido išsirinkti bet kurį,- nešina dviem puodeliais kavos sugrįžo Leila. Kavos aromatas netruko pasklisti po kambarį.

-Ir kodėl išsirinkai būtent šį?

-Nes jis panašus į mane.

-Abejoju,  bet su tavim nepasiginčysi, ar ne?

-Geriau nebandyk,-  ji padavė jam garuojančios kavos puodelį į ranką.

Šiluma užliejo vaikino kūną. Seniai gėrė, kokį karštą gėrimą, tik vandenį, kurio plastmasiniai buteliai dar dabar tebesimėto tuščiuose jo namuose.

-Leisk atspėsiu apie ką dabar galvoji,- nutarukusi Dainiaus mintis linksmai tarė Leila.

-Ir apie ką?

-Norėtum, kad čia būtų Elzė ir, kad jos padaryta kava skanesnė.

Dainius nusijuokė savo saldžiu balsu, taip leidęs suprasti, kad ji teisi.

Ir iš tikrųjų dabar norėtų, kad viskas būtų kaip anksčiau. Be slapstymųsi, įtampos ir mėlynių. Bet visų pirma reikėjo išvalyti mėšlą, į kurį pats įklimpo. Ne, jis nelauks kol Elzė su Rojum ką nors sugalvos. Jie ir taip per daug rizikavo. Jei įsivėlė į tai vienas, tai ir išlips visiškai vienas, be pagalbos.