Banalu, Bet Kitaip Mylėt Nemoku (✔)

•19•

Jo ranka švelniai lietė jos veidą, raminamais judesiais glostė akis ir lūpas ir dabar gulint pakelėje ant šlapios žolės, o rudenininiam vėjui paliekant ant kūno šiurpulius Elzei norėjosi užmerkti akis ir paėmus vaikino ranką užmiršti šią košmariškai ilgą, nesibaigiančią naktį.

-Žinau, banalu,- vos girdimai sušnabždėjo vaikinas, dabar jau pirštus skandindamas vėjo išgarintuose merginos plaukuose.- Bet kitaip mylėt nemoku, tiesiog nemoku.

Pajutusi keistą virpulį Dainaius balse Elzė atsisuko veidu į jį. Rankomis apglėbusi jo veidą, o lūpomis liesdamasi prie jo lūpų paleido į laisvę, rodos, mėnesių mėnesius norėjusius ištrūkti žodžius.

-Jei visa pasaulio banalybė būtų tokia, kaip mūsų, viskas būtų geriau. Viskas būtų geriau...- pakartojo dar kartą, kiek tyliau.- Bet ir dabar neblogai.

-Išskyrus tai, kad dabar mes pakėlėje slepiamės nuo žmonių, kurie mus nori nužudyti, taip viskas neblogai,- nusišypsojo jis.

***

Iš nakties horizonto, palengva, viena po kitos ėmė trauktis žvaigždės. Pirmieji, kad ir stokojantys šilumos, saulės spinduliai žaidė judviejų veiduose.

-Elze, kelkis, jų jau seniai nėra,- palietęs merginos petį užsimiegojusiu balsu tarė Dainius.

Elzė atsisėdo ant nugulėtos žolės, o jos šviesūs džinsai dabar atrodė it nuspalvinti žaliai geltonu sluoksniu dažų.

-O Dieve, tavo pėda,- padėjęs jai atsistoti pamatė jau spėjusiu užkrešėti krauju paplūdusią pėdą.

-Vakar ant kažko užmyniau...

-Parodyk,- paėmęs pėdą į rankas, kaip ir dera gydytojui kruopščiai apžiūrėjo žaizdą.

-Gali būti įsimetusi infekcija, aplink žaizdą pamėlę, reikia važiuot iš čia, jų jau nesimato. Saugu.

Vis dar atsargiai judėdami link mašinos, kurios galėjo jau ir nebūti, jei tik Giedriaus vyrai nepasikuklino apsižvalgyti daugiau nei siekia jų prekybcentrio valdos, juodu  patikrino ar įrodymai vis dar su jais. Taip, telefono ekrane puikavosi tas pats šlykštus vaizdas matytas jo ir Elzės: Juras pačiame centre laikantis kažkieno plaučius ir anesteziologas pasidabinęs jau ne kartą vilkėta uniforma.

-Dainiau, ji niekur nedingo,- šlūbčiojanti, vis atsiremdama į vaikiną pareiškė Elzė. Ir iš tikrųjų pilkoji mašina stovėjo ten kur palikta, apgaubta krūmų ramiai laukė „šeimininkų“.

Elzė mestelėjo automobilio raktelius Dainiui, šis ore sugaudamas šastelėjo ant minkštos vairuotojo sėdynės. Belaukdamas Elzės užvedė variklį, bet vos trinktelėjus greta esančioms durelėms, iš galo pasigirdo šaltas, širdį stingdantis balsas.

-Laukiau jūsų,- nutaikęs ginklą tiesiai į juodu prabilo žilstelėjęs pusamžis vyras.