Banalu, Bet Kitaip Mylėt Nemoku (✔)

•3•

-Jau sakiau, kad viskas turi būti atlikta tyliai! Ar tu kurčias?

-Lengva tau šnekėt, pats bent minutę galėtum patylėt! –nakties tylą sudrumstė šaižus Dainiaus balsas.

-Tu, naujokėli, turbūt rimtai kurčias, - vyriškis sugriebė jį už pečių, prisitraukė prie pat savęs. Nakties vėsoje galėtum užuosti nuo vyriškio sklindantį aitrių kvepalų aromatą. –Jei manai, kad tu čia labai svarbus tai nė velnio toks nesi.

Dainius pastebėjo, kaip Juras sugniaužė kumščius. Pykčio perkreiptas veidas alsavo tiesiai jam į veidą.

-Tu pats mane čia įvėlei. Nežinojau, kad tu su savo chebra taip giliai įklimpę. Iš viso nežinojau, kas tu per vienas.  Įdomu, ką pasakytų tavo pacientai išgirdę, ką darai su jų kūnais narkozės metu,- Dainius iš kišenės išsitraukė telefoną ir pamojavo juo Jurui prie veido.

Nejučia  pykčio persmelktas vyro veidas įgavo baimės atspindį, o prieš tai taip grėsmingai atrodžiusių kumščių neliko nė kvapo.

-Dar negimė toks pienburnis, kuris drįstų man grasinti, gal čia ir mėšlas, bet jame dirbu jau dešimt metų, o kiek tu? Rodos porą mėnesių?- Bet žinai, vertinu tavo drąsą, ne kiekvienas nori mirt sulaukęs dvidešimt trejų. Baigiam šį reikalą, o paskui pakalbėsim ar išlupsim visus tavo vidurius, o gal pakaks tik inksto.

Dainius stengėsi atlaikyti Juro žvilgsnį, bet dėl jo paskakytų žodžių per kūną bėgantys šiurpuliai privertė vaikiną susigūžti.  Juk jis tikrai su Juru dirba tik kelis mėnesius ir nežino, ar tai tik tušti grasinimai ar, kai kas daugiau. Negi tikrai gali būti, kad ne jis į vilkiką kraus kitų žmonių organus, o jo paties organai bus gabenami į supirkimo centrą. Vaikinas dar labiau susigūžė nuo šios minties, bet tuoj pat uždarė ją į giliausią pasąmonės vietą. Dainiaus galvoje ūžė mintys: negalima leisti fantazijai užvaldyti protą, reikia išlikti realybėje. Ir laukti kol viskas baigsis arba užbaigti tai pačiam.