Banalu, Bet Kitaip Mylėt Nemoku (✔)

•17•

Riešu tekėjo šiltas kraujas. Nupjautos virvės gulėjo ant žemės. Dar pora žingsnių ir jis bus laisvas.

-Kaip ir tarėmės už laisvę turi sumokėti. Turėsi išvykti ir tylėti, supratai?- Juro rankos sugriebė Dainiaus kaklą.

-Mes jau sutarėm,- vaikinas atsikratė Juro rankų ir žengtelėjęs link durų pamatė tarpduryje stovinčią Simoną.

-Tu rimtai jį paleisi?- sarkastiškai metė chirurgui.- Asilas.

-Dinkit abu,- Juras piktai sviedė ranka aplink save.

Švelni tamsiaplaukės ranka sulaikė jį.

-Tau pasisekė, matyt esi ypatingas,- gundančiai sušnabždėjo į ausį.

Dainius nieko neatsakęs paliko juos, užtrenkdamas duris.  Eidamas sviedė kruviną chalatą. Koridorius platėjo, pagaliau pamatęs blankią šviesą, suprato, kas čia per vieta. Rūsys. Žinoma, ligoninės rūsys. Dainiui čia teko apsilankyti vos porą kartų ir tai apmokymų metu, kai ne patalpos jam rūpėjo. Karjera. Dabar Dainius mažiausiai apie ją galvojo. Koks buvo kvailys, kad leidosi taip įsukamas į šį nelyginant nuodingą voratinklį, kuris vos nepražudė jo ir Elzės.

Pagaliau išėjęs iš klaidinančio rūsio labirinto suvokė, kad reikia veikti staigiai. Apžvelgė ligoninės priimamąjį. Čia zujo keliolika gydytojų, seselių ir chirurgų, rankose laikančių blankus su pacientų ligų istorijomis. Dabar nė vienu iš jų nepasitikėjo. Visi papirkti Juro pakalikai. Vieninteliai nekalti čia buvo pacientai. Mirštantys ir trokštantys gyventi.  Staiga Dainius suprato, kad turi susirasti Aidą. Tuoj pat.

Užėjo į tualetą nusiprausė rankas ir veidą. Ranka persibraukęs plaukus užmetė akį į veidrodį.  Nepaisant kelių mėlynių vis dar panašus į save. Atsidusęs patraukė į vyrų persirengimo kambarį. Laimei, jame buvo tik pirmakursis rezidentas, besirausiantis spintelėje. Dainius akimis perbėgo per kambarį. Kampe mėtėsi kažkieno palikti batai, o ant poros spintelių netvarkingai užmesti, matyt skubėjusių gydytojų chalatai.

Palaukęs kol pirmakursis išeis, jis griebė drabužius ir pradėjo rengtis. Šįkart turi atrodyti tvarkingas. Užsisagstęs paskutines sagas žengė pro duris. Pasuko kairėn, į širdies ir kraujagyslių ligų skyrių. Tiesiai Jurui į nagus. Spartino žingsnį, stengdamasis nesutikti kitų veriančių žvilgsnių dairėsi į šalis kartu ieškodamas Aidos. Merginos, kuri gali viską pakeisti. Akims klaidžiojant po palatas, žvilgsnį patraukė išbalusi jauna mergina.

Užėjusį į palatą Dainių užliejo saldus gėlių aromatas. Iš abiejų pusių merginą supo daugybė gėlių: geltonos tulpės, raudonos rožės, violetiniai hiacintai. Dainius nejučia nusišypsojo pamatęs ant merginos  lovos šalia gulintį baltą meškiną.

-Jis nuo mano vaikino,- šviesiaplaukė nusišypsojo.

Sutrikęs Dainius atsikrenkštė.

-Aš gydytojas traumatologas Dainius. Jūs Aida Simanaitytė, tiesa?- Vaikino akys greitomis perbėjo per ant lovos krašto pakabintą aprašymą.

-Traumatologas? Jūs turbūt suklydote, man insultas, jokių traumų aš neturiu,- merginos žvilgsnis staiga apsiniaukė vos ištarus žodį insultas. „Vargšelė“,- pagalvojo Dainius.

-Kartais būtent dėl traumų ir ištinka insultas, negalima atmesti nė vienos priežasties,- Dainius užtikrintai dėliojo žodžius, stengdamasis nesukelti merginai įtarimo.- Jus gydo chirurgas Juras, tiesa?

-Taip, o ką?

-Jis minėjo, kad reikia atlikto porą išsamesnių tyrimų, kad būtume įsitikinę, jog tai ne dėl traumos. Ar gydytojas jums tai minėjo?

-Ne, po operacijos jis buvo atėjęs tik porą kartų, kai paklausiau seselių ar man pakeitė gydytoją, jos atsakė , kad dabar jam sunkus metas šeimoje, todėl manęs turės ateit apžiūrėt kitas gydytojas.

„Sunkus metas šeimoje, kurgi ne“,- pagalvojo Dainius.

-Gerai, po pietų jums bus atliekami tyrimai, sveikite.

Uždaręs palatos duris Dainius iš chalato kišenės ištraukė telefoną. Suspaudė jį tvirtai rankose, tai visi įtikinami įrodymai, kuriuos jis turi.

Įkvėpęs gaivaus oro, pažvelgė į dangų. Niekada negalvojo, kad pasiilgs saulės, atrodytų tokio visiems suprantamo ir įprasto dalyko. Eidamas medžių šešėlių išmargintu šaligatviu prie ausies priglaudė telefoną. Po kelių pyptelėjimų iš lūpų išskrido žodžiai.

-Elze, tai aš.