Banalu, Bet Kitaip Mylėt Nemoku (✔)

•14•

Naktis lyg tyčia skatino viską užbaigti, ištiesus rankas pasitikti savo likimą, kad ir koks jis bebūtų. Dainius tvirtais žingsniais siekė to, ko jam labiausiai reikėjo- ramybės ir saugumo. Niekas, net pats artimiausias žmogus- Elzė nenutuokė, kas dedasi jo galvoje, kai visi užmiega, kai visi palieka jį ramybėje. Nežino, kad naktimis miega su peiliu, o dienomis vaikšto tarytum zombis, kurį galiausiai pražudys jo paties mintys. Mintys apie tai, koks jis buvo laimingas, ką tik penkerius metus trukusias traumatologijos studijas baigęs vaikinas, pradėjęs savarankišką gyvenimą, suradęs nuostabią merginą. Štai taip viskas apsivertė. Ir dėl to kalti keli neapykantos pilni žodžiai, išsprūdę jam iš lūpų. Ir ta prakeikta drąsa. Velniava,- mintyse nusikeikė Dainius.

Štai ta vieta, kur viskas prasidėjo. Ligoninė, jau spėjusi patapti antraisias jo namais. Naktys, praleistos nakvojant budinčiųjų kambaryje nors net nebuvo jo budėjimo eilė, bet tas vidinis jausmas, priversdavo budėti prie savo, sunkias traumas patyrusių pacientų.

Dabar jis jau stovėjo toje vietoje, kur lygiai prieš savaitę gulėjo sumuštas, kas žino, gal ir būtų čia miręs, jei ne Elzė su Rojumi. Ir štai tuoj čia pasirodys Lukas su savo vilkiku, tuoj į jį bus kraunami „Igloo“* Ir viskas bus baigta, kai jų akys vėl susitiks. Jo ir Juro akys.

*Igloo-konteineriai su ledu, skirti palaikyti organus gyvybingus ir tinkamus pervežimui.

Dainius išsitraukė telefoną. Trečia nakties. Jie jau turėjo būt čia, visada būna tokiu laiku,- pagalvojo jis. Dar kartą galvoje perkratė mintinai išmoktą „grafiką“. Nebuvo sunku. Du kartai per savaitę. Pirmadienis ir penktadienis. Pusė trijų nakties.

Daugiau nieko nelaukęs, pasuko į kairę. Tiesiai pro pagrindines ligoninės duris. Už jų, kaip visad nebuvo taip tylu ir ramu, kaip lauke. Vien tas kvapas, kurio Dainiaus išlavyti uoslės receptoriai jau niekad su niekuo nesumaišys. Balti chalatai, jau ne visai švarūs ir jų vargšai šeimininkai išvarginti ilgo budėjimo trokštantys puodelio kavos ir valandos miego, kad ir kaip tai būtų nesuderinama. Bet toks buvo ir Dainius. Jau pirmaisiais rezidencijos metais, noras padėti žmogui buvo aukčiau už bet kokį saldų miegą. O dabar jis tapo žmogžudysčių bendrininku. Dainius užsimerkė nuo minčių sukėlusių pasišlykštėjimą.

-Dainiau? Galvojom pasiėmei biuletenį? Ką čia veiki?- prie jo priėjo pažįstama seselė.- O Dieve, kas tau?- sudejavo ji,  jau spėjusi pamatyti gyjančias mėlynes aplink jo veidą.

-Nekreipk dėmesio,- nusijuokė.- Atėjau sutvarkyti kelių reikalų.

-Trečią nakties?- įtarus seselės žvilgsnis nužvelgė jį.

-Taip jau išėjo, nagi sakyk ar chirurgas Juras šiandien budi?

-Taip, jis ką tik atliko kraujagyslių perišimus, vienai pacientei dėl vidinio kraujavimo, aš jam asistavau.

-Ji gyva?

-Taip, o kodėl neturėtų būti?

-Ne, viskas gerai. Tik nueisiu pas jį, mums reikia pasikalbėti.

-Žinai, kur jį rast.

-Taip, žinau,- tvirtai tarė jis.

Dainius nejučia žengė vis didesniais žingsnias, trokšdamas kuo greičiau pamatyti Jurą. Kol ėjo ilguoju koridoriumi jį spėjo nusvilinti porą įtartinų žvilgsnių, nors visi jį pažinojo, bet mėlynės jo veide nežymėjo nieko gero.  Dar vienas posūkis į dešinę ir jie susitiks.

Staiga jo ausis pasiekė monotoniškas pagalbos šauksmas. Jis puikiai žinojo, ką jis reiškia. Kažkam reikalinga skubi pagalba. Kažkieno gyvybę palaikantys skaičiai su kiekviena sekunde mažėja. Gyvenimo linija svyruoja tarp gyvybės ir mirties. Kažkas dabar miršta. Visos seselės suplūdo į koridoriaus gale esančią palatą. Štai ir jis. Juras atsigręžęs į Dainių, bet negalintis sustoti ir jo pribaigti, nes kažkas dabar šiame pastate miršta. Dainius giliai įkvėpė oro, prisėsdamas ant tų minkštų kėdžių skirtų pacientų artimiesiems laukiantiems tik gerų žinių. Deje, šios minkštos kėdės matė ne mažiau ašarų nė palengvėjimą keliančių atodūsių. Ir štai jis tapo vienas iš jų- laukiantis nuosprendžio.

Iš koridoriaus išbėgusi seselė, prilėkė prie jo, atokiai sėdinčio traumatologo. Apstulbęs pažvelgė į ją.

-Gydytojau, Juras prašo plautis rankas, apsivilkti chalatą ir kuo greičiau ateiti į trisdešimt šeštą palatą. Pacientas serga hemofilija*

*Hemofilija, tai paveldima, sunki, kraujavimą sukelianti liga. Hemofilija sergančio žmogaus kraujas kreša kur kas lėčiau arba visai nekreša. Todėl sunkiais ligos atvejais savaime ar po nedidelės traumos prasideda nekontroliuojamas kraujavimas.

-Bet aš ne širdies ligų gydytojas, aš traumatologas, mažai ką išmanau apie šią ligą.

-Esmė tame, kad žmogus patyrė traumą ir dėl to paaštrėjo ligos simptomai.

Ilgiau nesvartęs jis nuskubėjo į persirengimo kambarį, keliais staigiais judesiais persimetė chalatą, kaip ir buvo pratęs skubiais atvejais. Nuspaudė antiseptiko- betadino dozatorių. Patrynus rankas vieną į kitą greitu žingsniu žengė į koridorių link trisdešimt šeštos palatos. Atsidaręs duris išvydo pusamžį vyriškį, išblyškusį tiek, kad šiurpu žiūrėti net jei esi gydytojas. Juras pažvelgė Dainiui į akis, bet tik sekundę, linkteldamas prieiti arčiau ligonio. Šis pažvelgė į monitorių, kuriame pulsas ir kraujospūdis jau buvo stabilizavęsis. Pavojus gyvybei negresia. Juras paliko Dainių vieną apžiūrėti pacientą, garsiau nei įpratai užvertos durys buvo įspėjimas: čia ne viskas baigta.