Banalu, Bet Kitaip Mylėt Nemoku (✔)

•15•

Išsitraukęs telefoną iš chalato kišenės, Dainius nė kiek nenustebo- išsikrovęs. Kaip ir jis pats, jo mobilusis buvo visiškai išsekęs. Dabar ant minkšto fotelio pusiau gulomis sėdintis vaikinas nebepriminė senojo savęs. Kruvinas chalatas vis dar netvarkingai užsegtas, nuo prakato prilipęs prie kūno skleidė dvoką, bet ir jam nusimesti jėgų nebuvo. Tik spėjo pakrauti mobilųjį. Lyg kas būtų sugirdę raminančiųjų. Net anksčiau taip neduodančios ramybės mintys šiąnakt pasiliko kažkur tolimoje praeityje. Besimerkiančios akys ir miegui pasiduodanti sąmonė galiausiai laimėjo. Vaikinas užmigo.

-Ji mano mama, ką jūs darote?- šaukė ilgaplaukė mergaitė. Šešėlio apgaubtas jos veidelis buvo apsipylęs ašaromis, akys įsistebeilinę į tolstančią mamą.  Iš slaugės  rankų ištūkusi ji pasileido bėgti. Pasiekusi šaltą mamos lovą,uodė jos kvapą, laikė apkabinusi.

-Mamyte, - sukūkčiojo ji.- Kur jie tave veža?

-Jie mane pagydys ir tuoj grįšiu pas tave ir tėtį.

Moters akys stengėsi išspausti nors mažiausią vilties kibirkštį dukters širdyje.

-O jei negrįši?

-Viskas bus gerai, grįšiu...

Seselės atitraukė mergaitę nuo mamos. Spygaujanti ji šaukė  ir spardėsi lyg nujaustų, kad savo motinos daugiau nebeišvys.

-Ne, ne...- išmuštas šalto prakaito prakalbo Dainius. Vėl sapnavo. Nuo tos nelemtos dienos, kai  susipažino su Juru, kai sužinoju koks šunsnukis jis yra sapnai neleido užmiršti kas vyksta aplink jį. Šie sapnai yra jo prakeiksmas, kaina, kurią jis turi mokėti. Gerokai per maža kaina.

Kambarys skendėjo tamsoje. Norėdamas uždegti šviesą, pradėjo graibytis už sienų.

-Ko ieškai?-nuskambėjo tylus, bet tvirtas moters balsas. Dainius jį atpažino. Juk, tai Simona, slaugė. Kai tik pradėjo dirbti šioje ligoninėje ji buvo pirmoji, aprodžiusi jam patalpas ir supažindinusi su kolegomis. Net buvo kritus jam į akį, kol dar nebuvo sutikęs Elzės.

-Nesuprantu, apžiūrėjau tą pacientą ir kažkaip užmigau. Gali uždegti šviesą?

-Žinoma,- staiga Dainius lyg pabudo iš transo. Priešais jį stovėjo ta pati Simona. Liauna tamsiaplaukė. Niekada nepavargstanti ir net po sunkiausių operacijų sugebanti išspausti šypseną. Tik šįkart ji stovėjo visiškai rimta, gležnose rankose spausdama pistoletą, žiūrėjo tiesiai į jį. Dainiaus akys pradėjo klaidžioti nuo Simonos link sienų. Ne tik mergina buvo pasikeitus, viskas aplink atrodė svetima ir nepažįstama. Juk tai negali būti tas pats poilsio kambarys, kurį vaikinas pažinojo geriau nei savo namus. Tamsios sienos, cementinės grindys, daugiau nieko, išskyrus seną ligoninės lovą, ant kurios dabar sėdėjo. Vos panoręs atsikelti pajautė, kaip tamsiaplaukę artėjančią prie jo ir nė sekundei nenuilstančias jos rankas, iš pažiūros, laikančias sunkų ginklą.

-Net nebandyk pajudėt antraip tavo kaulų skeveldros papuoš šį niūrų kambarį,- net nesumirksėdama tarė ji.

-Simona, ką tu darai? Gal tau visai jau... Gi čia aš. Dainius,- išstengė išspausti menką šypsnį, kurio mergina atrodo nė nepastebėjo.

-Klausyk, aš esu įpareigota tave pasaugoti, kol...

-Kol kas... Kas tave įpareigojo?

Įsižiūrėjęs į merginą stengėsi įžvelgti kažką, kas padėtų suprasti, padėtų paaiškinti, kas čia vyksta, bet jos veide neįžvelgė nieko, apart poros strazdanų žaidžiančių jos veide, ne iš baimės, greičiau iš prievolės jausmo.

-Nesvarbu.

Dainius prisiminė. Detalę, kuri viską sudėlioja į savo vietas.

-Juras, tu juk jo skyriaus slaugė! Pirmas žmogus, su kuriuo supažindinai ir buvo jis,- neatsikvėpdamas toliau dėstė vaikinas.- Jūs iš karto buvot numatę man „naujas pareigas“ Ar ne? Sakyk!

Simona priėjo taip arti, kad vaikinas galėjo užuosti jos kvapą. Merginos plaukai netvarkingai plaikstėsi, lytėdami jo veidą.

-Jei ir taip, tu viską sušikai, pažiūrėk į save, tuoj būsi negyvas. Ir dėl ko? Dėl tavo kvailo noro išgelbėt pasaulį?! Nieks nepasikeis, žmonės toliau skers vienas kitą pačiais šlykščiausiais būdais. Ir mūsų ne pats žiauriausias.

-Pakviesk Jurą,- gniauždamas kumščius piktai metė Dainius.

-Jis pats ateis.