Banalu, Bet Kitaip Mylėt Nemoku (✔)

•16•

Šaltas prakaitas išmušė Dainiaus krūtinę. Įkvėpimai darėsi sunkūs ir netolygūs. Laikas bėgo tarytum vanduo į pelkę, o širdis daužėsi sava melodija. Surištas ir prirakintas it laukinis žvėris, kurį tuoj nušaus. Pabėgt, reikia pabėgt,- mintys kankino, bet sprendimų nebuvo jokių. Tik antrankiai ant riešų, prirakinti prie metalinės lovos, surištos kojos ir žudanti tyla. Nieko, kas padėtų ištrūkt, ar turėt bent apčiuopiamą viltį.

Dainius išgirdo sunkius, artėjančius žingsnius. Klausa jo neapgavo, į kambarį įžengė Juras, kaip ir Simona sakė, jis pats ateis. Atėjo. Dabar iš aukšto žvelgiantis į prirakintą kolegą atrodė dar bjauresnis: prabangus kostiumas, sulaižyti plaukai, išbalinti dantys ir prie numylėto moterų įvaizdžio visiškai nesiderinantis ginklas. Jis žengė arčiau Dainiaus, bet ne per arti lyg nenorėdamas išsitepti su nepykanta žvelgė savo tamsiomis akimis.

-Negi tikėjaisi, kad tapsiu toks, koks tu?- niekinamai pareiškė Dainius.

-Prisipažinsiu, tikėjausi, kad nebūsi toks skystas, bet yra kaip yra. Ar ne?- su sarkastiška šypsena pažvelgė į vaikiną laimėjusiojo žvilgsniu. Bosas, viršininkas, kurio vieni bijojo, kiti žavėjosi, ir visi jam pakluso tik pusė iš jų neturėjo supratimo ant ko laikosi šitos ligoninės pamatai.
Priėjęs dar arčiau vis dar tvirtai laikydamas ginklą rankose, iš švarko kišenės išsitraukė lapelį. Ištiesė jį Dainiui prieš akis.

-Tai sakyk, kas ta Elzė?

Vaikino akyse šmėstelėjo baimės šešėlis, o tvankiame kambaryje ėmė stigti oro. Tik ne Elzė, ne ji.

-Tai sakysi, ar teks pačiam išsiaiškinti. Tik žinok, kad ir kas ji bebūtų, ji nukentės.

-Baik, ji čia niekuo dėta. Imk mane ir viskas, nevelk dar daugiau žmonių į šitą reikalą. Negi per mažai nužudei?

Pamatęs įsiutusį Juro žvilgsnį, Dainius iškart pasigailėjo savo žodžių. Pažvelgęs į lubas tikėjosi gauti smūgį, bet vietoj jo išgirdo skambutį. Jurui akivaizdžiai nepatiko skambinusysis, piktai nusikeikęs išėjo iš kambario pusiau užverdamas duris.

-Taip, prisimenu, IPF, bet negaliu gauti tų plaučių. Taip, ta Aida apie kurią šneki vakar naktį mirė, nespėjau atlikti operacijos. Nepyk, Giedriau, žinai, kad visko būna. Taip, žinau kokie pinigai, bet sakau nieko negalėjau padaryt.

Kažkas vėl ėjo tuo cementu, tik šį kartą žingsniai lengvesni, vos girdimi.

-Kas skambino? Nesakyk, kad vėl Giedrius?- nuaidėjo žvalus Simonos balsas.

-Kas dar? Aišku, kad jis. Viskas, pasakiau, kad Aida numirė, užkasta ir palaidota, tegul galvoja ką nori, pinigų turiu va tiek,- chirurgas nykščiu perbraukė savo kaklą.

Dainiaus mintyse viskas ėmėsi dėliotis į savas vietas. Juras meluojantis Giedriui stambiausiai šitos mėsmalės galvai, ir visi prisidedantys prie jo melų. Belieka uždegti ugnį pačiame centre, o paskui viską sunaikinti užliejant vandeniu. Taip ir padarys, tik pirma reikia iš čia gyvam ištrūkti.