Ilgiuosi tavęs... 2

3

Praėjo jau daugiau nei metai kai gavau nuotrauką, o apie ją nieko gero nesužinojau. Nepasistūmėjau į priekį, nieko gero, o dabar dar sunkiau, nes niekas man nepadeda prisiminti. Žinau tik tiek, kad jį vadinau Eriku ir jis man padovanojo kryželį, kurį vis dar laikau ant kaklo. Pakeliu ranką prie jo, bet taip pat pajaučiu ir kitą kabanti daiktą, kuris man yra svarbus, bet greitai atitraukiu ranką, nes dabar to nenoriu prisiminti.

-Aria, aš išeinu!- išgirstu kaip Kayla sušunka, bet mano atsakymo nelaukia ir išeina, o aš net nebandau atsakyti. Išgirstu kaip užsitrenkia buto durys ir aš lieku viena.

Dar kartą pasižiūriu į nuotrauką ir ją pasidedu atgal, nes žinau, kad tai nieko gero neduos, jei aš į ją tik tai žiūrėsiu, o kai mano visos nuotraukos liko namuose, aš negaliu surasti daugiau tokių, o mama man sako, kad nežino, kur jos gali būti. Todėl nėra nieko kas galėtų man padėti.

Atsisėdu prie stalo ir susitelkiu ties mokslais pasileidusi muziką. Niekada negalvojau, kad būsiu taip susitelkusi į mokslus, kurie man niekada nepatiko, bet per tuos paskutinius metus juos pamėgau ir dabar studijuoju su jais susijusia specialybę. Atsimenu kai pranešiau kur stosiu visi labai nustebo, bet kaip ir visus tuos metus manęs nuo to nebandė sustabdyti. Vos ne vos išgirstu kaip suvibruoja telefonas.

Sveika, tikriausiai manęs neprisiminsi, bet man patiko su tavimi bendrauti ir norėčiau dar kada susitikti, gal sutiktum? -Luke

Perskaičiusi visą žinutę supratau, kad tai tas pati žvaigždutė, į kurios koncertą mane nusitempė Kayla ir per klaidą aš jam daviau savo numerį. Nuo tokio jo elgesio nusišypsau ir nieko neatrašiusi padedu atgal telefoną ir susitelkiu į tekstą, bet vėl būnu greitai nutraukta.

Nežinau ar skaitei žinutę, bet aš tikrai norėčiau susitikti, nes žinau, kad nesi mano gerbėja ir norėčiau tave pažinti ir daugiau sužinoti, kai norėsi atrašyk. Aš lauksiu žinutės iš tavęs...

Nesuprantu tokių vaikinų, kurie pristoja ir pradeda rašyti visokias tokias nesąmones, nors jokio atsakymo negauna. Todėl tiesiog nutildau garsą ir vėl susitelkiu į tekstą, bet nespėjus perskaityti net vieno sakinio pasigirsta durų skambutis, kuris perrėkia net muziką.

-Ar galiu nors kiek normaliai pasimokinti šiandien?- sušunku klausdama pati savęs, bet kai vėl išgirstu skambutį išjungusi muziką, bei numetusi knygą ant stalo patraukiu prie durų ir žadu aprėkti Kaylą, jei ji ten yra už jų. Nepasižiūriu pro durų akutę ir nieko nelaukusi jas atidarau gyliai kvėpuodama, bet iš karto to pasigailiu.

Priešais buto duris stovi Aronas ir su savo kreiva šypsenėle žiūri į mane. Jo rankos sukištos į odinės striukės kišenes, apsiavęs sportbačius, visas juodai apsirengęs, o savo plaukus paslėpęs po kepure.

-Sveika, norėjau su tavimi pasikalbėti apie kai ką,- pasako ir nužvelgęs mane nusišypso ir nori žengti į vidų, bet aš priveriu duris.

-Aš jaus sakiau, kad mes neturime apie ką kalbėtis ir iš kur sužinojai, kur mes gyvenam?- sukryžiavusi rankas paklausiu ir nebandau nei kiek atrodyti maloni.

-Kayla kai tik atsikraustėt visiems pranešė ir susiradau, negi neįleisi į vidų?- linksmai paklausia ir žengia dar kelis žingsnius arčiau taip priartėdamas prie manęs, bet aš greitai pasitraukiu ir pabandau uždaryti duris, tiktai nepavyksta, nes jis būna užkišęs koją taip neleisdamas man jų uždaryti.

-Aria, aš tik noriu su tavimi pasikalbėti ir kai tai padarysime galėsim nebesusitikti, aš tik tai noriu labiau tau paaiškinti,- girdėdama tokius jo žodžius stoviu atsirėmusi kakta į duris ir keikiu save už silpnumą, nes aš noriu su juo dabar pasikalbėti, kad daugiau nebereikėtų ir niekas negalėtų man pasakyti, kad aš jam nedaviau antro šanso kai jis prašė, bet aš nenorėjau.