Ilgiuosi tavęs... 2

11

Staigiai kraunuosi savo lagaminą ir kai tik išgirstu suskambant žadintuvą jį išjungiu. Nesvarbu kad atsikėliau daug anksčiau nei buvau nusistačiusi, bet vis tiek nieko nespėju susikrauti. Apsirengiu po ranką pasitaikiusius pirmus rūbus, o plaukus susirišu į uodegą ir pagriebusi raktus ir lagaminą su kuprine išskubu iš buto.

Neseniai sužinojau, kad Kayla nevažiuoja į namus tad ji dabar gali ramiai miegoti, kai aš tuo metu skubu į oro uostą. Iškviestas taksi jau laukia prie durų ir man net nespėjus pasisveikinti vairuotojas paima iš rankų lagaminą ir įdeda į bagažinę.

Nardome tarp gatvėje esančių automobilių ir aš iš tiesų stebiuosi, kad šis miestas niekada nemiega, nes čia pilna žmonių ir mašinų visą laiką. Iš kažkur atsklinda sirenos, bet greitai ir nutyla. Vairuotojas nebando su manimi kalbėtis, o aš pati ir nebandau užmegzti pokalbio.

Sustojus prie oro uosto atsiskaitau ir palaukiu kol jis išims mano lagaminą. Padėkoju ir iš jo sulaukiu tik tai kažkokio paburbuliavimo nieko daugiau nelaukęs jis nuvažiuoja, o aš patraukiu link vartų, nes jau ir taip šiek tiek sugaišau laiko kelyje.

Žmonių nesimato ir atrodo, kad uoste esu tik aš ir tai tikrai nėra labai malonu, bet stumdama keistą jausmą šalin patraukiu link vartų ir į mano lėktuvą jie jau atverti. Žmonių eilė nėra ilga ir kai aš atsistoju už manęs atsiranda irgi žmonių. Tai tikriausiai juos visai ne seniai atidarė.

Praėjusi visą patikrinimą patenku į laukimo salę, kurioje yra daug daugiau žmonių nei tikėjausi. Įeinu į eilę, kurioje yra mažiau žmonių ir atsisėdu prie lango, pro kurį matosi kaip lėktuvai leidžiasi ir kaip iš jų pasipila žmonės. Kažkas atsisėda šalia manęs, bet aš į tai nekreipiu dėmesio ir tik geriau atsisėdu savo vietoje ir žiūriu į langą.

Iš žmogaus, kuris sėdi šalia manęs išgirstu muziką ir galvoju, kad jis greitai ją išjungs, bet taip neatsitinka, todėl atsidususi atsisėdu ir atsisuku į jį.

-Atsiprašau, gal malonėtumėt...- ir pamačiusi tai kas sėdi šalia manęs pamirštu ką norėjau sakyti ir iš to nustebimo ištraukiu jo ausines.

-Ei!- pasigirsta jo šūksnis, bet ir jis išvydęs mane nustemba.

-Kodėl mes nepasidomėjom kada išskrendam?

-Tikriausiai todėl, nes galvojom, kad esame tokie vieninteliai.

Išgirdusi tokį jo atsakymą nusišypsau ir atiduodu jam ausines. Tikrai nesitikėjau jo čia sutikti ir dar tuo pačiu metu kaip ir aš.

-Kodėl pirkai tokį vėlyvą skrydį?- paklausiu ne dėl laiko, bet kad per padėkos dieną.

-Tėvai paprašė, kad grįžčiau, nes praeitą šventę praleidau ir jau seniai nebebuvau namuose, o šis laikas yra puikus susitikimams su šeima,- linksmai pasako ir pasižiūrėjęs į mane nusišypso.

Kai jau leido sėstis į lėktuvą pamatėme, kad prie manęs bus laisva vieta tad jis ten persėdo ir nors šioks toks džiaugsmas, nes man vienai nereikės kęsti skrydžio, o Aronas džiaugiasi dėl to, kad aš jo nesišalinu ir pagaliau vėl elgiuosi kaip su draugu.

Kai tik pakyla lėktuvas ir jau stiuardesės leidžia atsisegti diržus aš nusižiovauju ir padėjusi galvą ant Arono peties užmingu.

-Mama, o kodėl mes išsikraustome?- stoviu su savo pižama ir rankose laikomu triušiu prie virtuvės durų ir nustebusi bei vos sulaikydama ašaras jų to klausiu.

Jie abudu išgirdę mane staigiai atsisuka ir mama pilna išgąsčio pripuola prie manęs ir bando apkabinti, bet aš atsitraukiu.

-Mes niekur nesikraustome dukrele, aš tik su tavo tėčiu kalbėjau apie pažįstamus, kurie išsikėlę iš buto ir nusipirko namo, todėl ir sakiau, kad kraustosi.