Ilgiuosi tavęs... 2

13

Atsikėliau tikrai ne pačioje geriausioje formoje, nes nuo taip kaip miegojau vis dar skaudą nugarą ir sunku pajudinti kokį nors bent vieną raumenį nesukeliant sau skausmo.

Sėdžiu virtuvėje su jų mama ir gurkšnoju arbatą mėgaudamasi ja ir žvelgdama pro langą į apsnigtą kiemą, sniegas dabar tapo jau retenybe. Nei viena nebandome išsklaidyti tylos, nes tikriausiai abi dar esame labai apsnūdusios ir nieko nenorime viena kitai sakyti. Pasigirsta kaip tyliai užsiveria kažkurio kambario durys ir sunkesni žingsniai patraukia link virtuvės pusės.

Pasuku gaivą, kad galėčiau pamatyti, kas ateiną bei akies krašteliu matau, kad ir Olivija padaro tą patį. Į virtuvę įžengia Aronas atrodydamas visiškai žvalus ir sudrimbą į kėdę šalia manęs.

-Na tai kaip jums rytas?- linksmai pakalusia ir jo balse aiškiai girdisi šypsena, kuri parodo, kad jis žino, jog mes nesame tokios žvalios kaip ir jis.

Net nebandau jam atsakyti, nes po miego jaučiuosi tikrai daug prasčiau nei jis ir aš to nesuprantu, juk aš su Tomu užmigau ant Arono ir jis turėjo jausti skausmą, nes mes jiems nuspaudėm, o jis taip net neatrodo, atrodo, kad jis miego laisvai ir niekas jam netrukdė. Čia tarsi jie ant manęs miegojo ir aš negalėjau pajudėti.

-... tai kaip?- išgirstu tik pačią pabaigą ir nesuprantu ko Aronas nieko neatsako mamai, o ji lyg laimėjusi kovą su juo šypsosi.

-Priverčiau jį padaryti visiems valgyti, nes greitai visi atsibus ir sugužės čia,- man paaiškina ir vis dar šypsodamasi gurkšteli iš savo puodelio.

Kaip ji ir sakė visi po truputi keliasi ir užpildo visą virtuvę. Paskutinis ateina Tomas vis dar pasirengęs pižamą.

Teta iš karto po pusryčių išvažiavo, o aš likau čia. Dabar sėdžiu kartu su Aronu ir jo broliu kambaryje galvodama apie tai, kad man jau irgi reikėtų važiuoti namo.

-Eik persirenk ir važiuosime į miestą,- net nepakeldamas akių nuo telefono ir nepažvelgdamas į mane man pasako Aronas ir tai mane šiek tiek supykdo, nors žinau, kad jo idėja daug geresnė nei vien tik sėdėti kambaryje ir nieko neveikti.

-O jeigu aš noriu tiesiog grįžti namo ir gerai išsimiegoti?- bandau jam paprieštarauti, bet jis ant to neužkimba.

-Žinau, kad nenori todėl galime arba būti čia arba vykti į miestą,- užmetą akį į mane ir vėl susitelkia į tai ką ten daro, o aš tik atsidususi patraukiu prie savo lagamino, kad susirasčiau rūbus ir persirengčiau. Jis pernelyg gerai mane pažįsta, kad patikėtų manimi.

Apsirengusi kartu su juo išeinu iš namų ir net nekreipiu dėmesio, kur mes važiuojame, kai įsėdame į automobilį, nes žinau tik vieną dalyką, aš vis tiek nežinosiu, o jei jo paklausiu jis man neatsakys. Tačiau kai pamatau, kad važiuojame per garsųjį tiltą suprantu, kad turiu jo paklausti.

-Kur tu mane veži?

Nieko iš jo nesulaukiu tik tai šypsenos ir jis dar garsiau paleidžia radiją, per kuria kaip tik užgroja Luke daina. Man atrodo aš daugiau tikrai niekada nebesėsiu į automobilį, nes visada per radiją girdžiu jo dainas.

Važiuojame dabar miškais ir aš nieko nesakau, nes žinau, kad tai vis tiek nieko nepakeis ir jis man nepasakys kur važiuojame. Dar rytas ir po Padėkos dienos tad niekur važiuodami pro miestą nematėme automobilių, tik kai kur pasitaikydavo koks nors vienas žmogus, kuris kaip ir mes kažkur traukė.

Sustojame automobilių aikštelėje ir išlipus iš jo Aronas prieina prie manęs ir net neatsiklausęs man ant galvos užmaukšlina žieminę kepurę su bumbulu.

-Turi pirštines?

Iškeliu savo rankas prieš jį ir parodau, kad jos yra su pirštinėmis.

-Puiku,- patrina savo rankas vieną į kitą ir paima į savo delną mano ranką,- galime judėti.

Nebandau jam priešintis, tad susikabinę patraukiame link ten kur jis nori mane nusivesti. Einame mišku ir jaučiu kaip šaltis spaudžia nosį. Aš greitai apsiverksiu nuo tokio šalčio, bet stengsiuosi, kad taip nebūtų.

-Grožėkis,- jis tyliai man sušnabžda į ausį ir jam pasitraukus priešais mane atsiveria keistas vaizdas. Visada troškau tai pamatyti, bet niekada nesitikėjau, kad galėsiu. Vienoje pusėje yra ežeras, o kitoje pusėje vandenynas. Vėjas čia stiprus, bet man tai neberūpi, o ir pats šaltis, kuris buvo suspaudęs man nosį dingsta.

-Aria atsisuk!- Aronas man sušunka ir paklausiusi jo pamatau, kad jis rankose laiko fotoaparatą ir man net nespėjus jam ko nors pasakyti jis mane nufotografuoja.

Užklupta tokio netikėtumo nusijuokiu, o jis paseka manimi ir irgi nusijuokia.

-Kaip radai tai?

-Internetas visagalis, nežinojau, kur galėčiau su tavimi šiandien ištrūkti, tad atsiverčiau žemėlapį ir pamačiau šią vietą tad pagalvojau, kad vertėtų tau ją parodyti irgi ir pamatyti ją pačiam gyvai.

Su ranka jam niukteliu už tokį paprastą pasakymą, nes juk dažniausiai kai kažkas rodo tokias vietas istorija būna kokia nors nepakartojama, bet man patinka ir šita. Jis norėjo mane nustebinti, praskaidrinti man nuotaiką todėl surado vietą, kuri būtu nepakartojama ir galėčiau ja grožėtis.

Grįžtame atgal į miestą, bet nevažiuojame namo, o sustojame prie įlankos ir patraukiame pavaikščioti ja. Matosi daug daugiau žmonių nei prieš tai, bet visi atrodo apsnūdę ir leisgyviai. Nežinau ar tai šventė juos taip apveikė ar kažkas kitas, bet nelabai į juos ir kreipiu dėmesį. Pamačiusi suoliuką prie pat krašto atsisėdu ir plaukiu kol Aronas atsisės šalia. Nežinau ko jis tikisi vėl taip su manimi bendraudamas, bet nelabai ir gilinuosi, nes man dabar svarbiausia atsipalaiduoti ir nusiteikti kalėdiniam laikotarpiui.

-Aria, aš norėčiau tau kai ką,- net nelaukiu kol jis pasakys, o tiesiog jį nutraukiu ir bandau tai apdaryti taip, kad mes vėl nesusipyktume.

-Aronai, man nesvarbu dėl ko tu taip padarei, ar dėl to kas buvo tau nutikę praeityje, ar kažkas tau pasakė kažką apie mus, ar tiesiog pagalvojai, kad taip bus geriau... Man nesvarbu, nes mes dabar vėl esame kaip draugai ir tuo reikia džiaugtis, nes aš niekada negalvojau, kad galėčiau dar kartą taip pat bendrauti su tuo pačiu žmogumi, kuris mane įskaudino.

Pasakau ir nors nežinau kiek šiuose žodžiuose yra tiesos, bet jau geriau man taip nei, kad aš ir vėl patikiu juo ir jis mane įskaudina. Geriausia man likti su juo draugais.

-Na, jei taip manai tai gerai, bet tada atsakyk man į kitą klausimą: kas tau labiausiai suteikia džiaugsmo?

-Aš nežinau, visada kas nors kitas.

-Aria pagalvok, kas tau dažniausia, ką darydama jautiesi labiausiai laiminga?

„Būnu su tavimi" atrodo tiesiog pasakyk šiuos žodžius ir viskas susitvarkys viskas vėl galės grįžti į tai kaip buvo, bet mes vis dar turime paslapčių, vis dar esame vienas kitam nepažįstami. Tačiau niekas kitas manęs taip nedžiugina kaip jis.

-Saldumynai,- pasakau patį pirmą dalyką šovusi į galvą ir pasižiūriu į jį,- jie visada gali praskaidrinti dieną ir jų visada turėsi.

-Reiškia saldumynai, įdomu...

Matau kai jis apsimeta susimąsčiusi, tad pagalvoju, kad ir man reikia su juo taip pajuokauti.

-Ar pasiilgai Anglijos?

-Taip, šiek tiek, bet labiausiai pasiilgau vaikystės draugų, norėčiau su jais susitikti, o jos atsimenu tik tai iš nuotraukų. Įdomu kaip jie dabar atrodo.

Pajaučiu iš jo kalbėjimo, kad man nereikėjo apie tai užsiminti, nes tai yra daug gyliau ir gal visas mūsų išsiskyrimas ir yra su tuo susijęs, nes jis ten kažką paliko.

-O tu?

-Kartais taip būna, bet dažniausia čia yra draugų su kuriasi leidžiu laiką, o su ten gyvenančia drauge pasišneku ir viskas yra gerai, kaip ir dar to nuotolio nesijaučia.

Taip ir sėdime vienas kitam uždavinėdami įvairiausius klausimus, kad tik prastumtume laiką ir nereikėtu grįžti namo.

***

Vėl sėdime lėktuve ir skrendame į Niujorką. Vis dar prieš akis stovi man atsisveikinimas su jais, o ypač tomas, kuris ir vėl daug daugiau dėmesio rodė man nei Aronui. Nusišypsau tai prisiminusi ir vis dar apie tai galvodama padedu galvą ant Arono peties ir užmerkusi akis užmingu.