Ilgiuosi tavęs... 2

2

Jaučiu kaip galva plyšta, gerklė yra išdžiuvusi, o į akis spigina saulės spinduliai. Pro atvyrą langą gerai girdisi kaukiančios sirenos. Norėdama panaikinti bet vieną iš dirgiklių apsiverčiu ir panardinu veidą į pagalvę. Gyliai įkvėpiu ir užuodžiu pažįstamą kvapą. Pušis. Vienintelis kvapo apibūdinimas priverčia mane staigiai pakelti galvą ir nekreipiant dėmesio į kūną užvaldžiusius prieštaravimus apsižvalgau.

Iš pradžių ką pamatau tai, kad aš su Kayla guliu vienoje lovoje. Jos veido dažai išpurvino patalinę, bet aš į tai nelabai kreipiu dėmesio. Kambario sienos yra su mėlynu atspalviu, kuris suteikia aplinkai šaltumo. Spintos durys pravertos ir matosi bet kaip sudėtos rūbų krūvos, kurios gali greitai išgriūti. Šalia spintos mėtosi kelios juodos maikutės ir ant žemės matosi dar ir kojinių. Prie žemo staliuko padėtas minkštasuolis ir išmėtyti keli lapai.

Apžiūrėjusi kambarį nuleidžiu kojas iš lovos ir grindų šaltis iš karto prasiskverbia per visus kaulus. Palaukusi kol priprasiu atsistoju, nuo tokio mano judesio sugirgžda spyruoklės, bet Kaylos nepažadina, ir su ranka pasitvarkiusi plaukus patraukiu prie durų, kurios buvo uždarytos. Tyliai jas praveriu ir uždarau stengdamasi sukelti kuo mažiau garso. Patraukiu ta kryptimi iš kurios sklinda tylus muzikos garsas.

Peržengusi slenkstį pamatau tai, ko nesitikėjau pamatyti, ir sustingstu vietoje. Į mane atsukęs nugarą be marškinių stovi vaikinas be marškinėlių. Su rankomis atsirėmęs į spintelę ir nuleidęs galvą. Neapsisukdama paeinu kelis žingsnius atgal, bet atsitrenkiu duris, kurios nuo mano prisilietimo tyliai sugirgžda, bet kai aplinkui yra įsivyravusi tokia tyla, net ir toks menkas garsas atkreipia jo dėmesį ir jis staigiai atsisuka. Žmogus, kurio tikėjausi daugiau nebeišvysti dabar yra tiesiai priešais mane ir keistai žiūri.

-Sveika,- pasigirsta tylus pasisveikinimas iš jo pusės, bet mane tai tik tai sunervina.

-Ir tik tai gali pasakyti, kai man sužinojus tiesą palikai mane parašydamas laišką?- stengiuosi suvaldyti savyje verdančius visus jausmus, bet nelabai sekasi, nes kai tik tai žiūriu į jį matau priešais save besikartojančius vaizdus, kaip aš žiūriu į jo kambario duris girdėdama pokalbį, mes automobilyje, aš verkianti laiptinėje, tetos guodžiantis žvilgsnis. Tai vis kartojasi, tarsi bandant man priminti, kodėl aš turėčiau ant jo pykti. Tačiau suvaldau įnirši ir nustumiu prisiminimus į šoną susitelkdama į šį momentą.- Kodėl aš čia?

-Ky paprašė, kad jus pasiimčiau iš vakarėlio ir kai vežiau namo abidvi užmigote, todėl teko atsivežti čia,- pasako padėdamas du puodelius iš kurių pasklinda saldžios arbatos kvapas. Vieną jis pastumia man , o kitą pasilieka sau. Apglėbiu jį rankomis, bet nebandau kelti prie lūpų.

-Žinai, tau nelabai tinka violetinė spalva,- perlieju jį piktu žvilgsniu ir nusisuku, nes nenoriu į jį žiūrėti. Ir ką sau Kayla galvojo, kai paprašė jo pagalbos, juk pati jį keikė visai neseniai.- Bet prie tavo pasirinkto stiliaus labai tinka, kur vakar buvot, kad taip išsipuošėt?

-Kodėl nori tai žinoti? Juk nesi už mus atsakingas.

-Nesu, bet kai jus radau buvote girtos, o Kaylos veidas visas ištepliotas dažais. Stengiuosi palaikyti malonų pokalbį.

Jam tai pasakius tik nusijuokiu ir nusisuku į langą, kad tik galėčiau vengti jo žvilgsnio. Matau daugiaaukščius ir kelias medžių viršūnes, bet mano spoksojimas būna nutrauktas.

-Aria, gal galime pasikalbėti, aš noriu tau viską paaiškinti,- tai išgirdusi atsisuku į jį su pagiežos pilnu žvilgsniu.

-Apie ką Aronai, apie tai, kad tu manimi pasinaudojai saviems tikslams, privertei mane tave pamilti, užmiršti, kad tu išvažiuoji, apie tavo laišką, kuriame tu rašei, kad man tavęs neieškoti, bet kai ateis laikas tu pats grįši. Negi čia tavo laikas? Nes man tai ne, čia paprasčiausias atsitiktinumas į kurį mus įvėlė. Galiu dar pasakyti, kad tau nereikės niekada manęs maldauti, kad grįžtum pas mane, nes aš nenoriu, kad tu grįžtum.