Ilgiuosi tavęs... 2

6

Sėdžiu paskaitoje, o priešais mane stovi kompiuteris su tuščiu wordo lapu. Žinau, kad turėčiau sutelkti dėmesį į tai ką šneką, bet aš nesijaučiu išsimiegojusi ir kas kelias sekundes vis nusižiovauju ir jaučiu kaip akys merkiasi todėl turiu pasistengti neužmigti.

Tikriausiai, jei taip dar kartą pasikartos reikės pradėti gerti migdomuosius.

Pakėlusi galvą matau, kaip kiti studentai dedasi savo daiktus į rankines, ar kuprines, tad greitai susidedu visus savo daiktus ir prasibraudama pro lėtai lipančius žemyn bendrakursius išmaunu iš patalpos į lauką ir iš karto prie durų sustoju.

Vienintelis dalykas, kuris man nepatinka apie šį mėnesį ir ypač šią savaitę yra tai, kad nenustoja lyti lietus ir jis darosi vis stipresnis kiekvieną dieną. Atsidususi susirandu rankinėje skėtį ir jį išsitraukusi išskleidžiu.

Įžengus į lietų iš karto pasigirsta kaip ant jo krenta dažnus lietaus lašeliai ir iš karto per skėčio kontūrus pradeda tekėti lietaus srovelės įkalindamos mane lietaus narve. Lėtai sėlinu link autobusų stotelės, nes žinau, kad reikės ilgai laukti šalia jos ir dar tikriausiai bus perpildyta, todėl reikės stovėti šalia važiuojamosios dalies ir nei vienas vairuotojas nebandys aplenkti balų, todėl namo grįšiu šlapia, nors ir esu su skėčiu. Paskendusi tokiose mintyse ir sliūkinu link savo tikslo.

Jaučiu kaip kuprinė trankosi į nugarą, o kartais lietaus lašai užtykšta ant nugaros, nuo stipriau papūtusio vėjo. Žmonių gatvėje yra mažai, bet kai tenka prasilenkti su panašiais į mane nuo jų ar nuo mano skėčio nubėgą daugiau vandens, nei galėtum tikėtis.

Šalia savęs išgirstu garsų perspėjamąjį signalą ir krūptelėjusi atsigręžiu. Už manęs stovi Arono automobilis, o jis pats sėdi viduje. Pro valytuvus ir greitai aplyjantį priekinį stiklą sunku įžiūrėti jo veido kontūrus. Atidarau dureles ir greitai įsėdu į vidų tuo pat metu suskleisdama skėtį. Kai tik uždarau duris pajuntu į mane plūstančia šilumą ir parodančia kaip buvau sušalusi. Pasitrinu rankas ir į jas papučiu šilto oro.

Pajaučiu kaip man ant kojų atsiranda kažkas ir pasižiūrėjusi pamatau Arono džemperį.

-Apsirenk, bus šilčiau,- tik tiek pasakęs nebekreipia dėmesio į mane ir pajuda iš vietos, kol aš rengiuosi jo džemperį, kuris kvepia pušimis.

-Gali parvežti mane namo?- paklausiu palikusi rankas rankovėse ir po kapišonu, tikriausiai atrodau kaip ką tik išlipusi iš lovos.

-Žinoma, tik iš pradžių kai kur užsuksime,- tik tiek pasako ir vėl susitelkia į kelią, o aš atsilošiu kėdėje ir mėgaujuosi šiltu oru, bet vienas dalykas iš mano galvos neiškrenta niekaip, aš jį vis prisimenu.

-Saugokite jį ir gal jie susitiks, nes nemanau, kad būtų įmanoma tai sulaikyti, bet ji tikrai liks įskaudinta, o tai, kad iškeliaujate į Ameriką, man duoda vilčių, kad jei nebereikės kęsti tokio skausmo.

Tai vieninteliai žodžiai, kurie mane labiausiai stebina iš to sapno, nes jei tai nebuvo vaizduotė, o realus vaikystės prisiminimas, aš esu ten, kur ir tas berniukas iš nuotraukos, o visi bando mane apsaugoti nuo skausmo. Tik jie nesupranta, kad neatsakydami į mano klausimus, jie dar labiau mane skaudina.

Iš viso to suprantu, kad prie to labiausiai prisidėjusi mama, todėl ir nenorėjo manęs čia išleisti ir leisti bandyti. Taip pagalvojusi sugniaužiu kumščius ir jaučiu kaip nagai susmenga į odą.

-Ei, mes jau atvažiavome,- švelnus Arono prisilietimas mane pažadina iš apmastymu ir kumščiai atsileidžia.

Mes ir vėl stovime prie tos pačios kavinės, kaip ir anksčiau ir jis rankose laiko mano daiktus. Pamatęs, kad aš atkreipiau į jį dėmesį išlipa iš automobilio ir prieina prie mano durelių, jas atidaro ir ištiesia ranką taip, kad skėtis uždengtų mane. Neprieštaraudama išlipu iš automobilio, nes žinau, kad jei sugrįšiu į butą mane užplūs mintys ir aš nesusikaupsiu ir galvosiu tik tai apie sapną ir tai, kas buvo turima omenyje.